Liepų sodintojai

Ieškojau Remarkos knygos „Juodasis obeliskas“ tik dėl to, kad viena mano draugė reiškė didžiulį norą ją būtinai iš kur nors gauti ir perskaityti. Aš ją turėjau, dulkėjo daugybę metų lentynoje, globėjų namuose.
Stovėdama prie lentynos žiūrinėjau, skaičiau knygų antraštes. Kiek daug knygų, kam jas pirko, kas ketino jas perskaityti. Dėdės Adomo niekada nemačiau su knyga rankoje. Teta vartydavo tik receptų arba mezgimo knygas. Aš, nežinau, tikriausiai esu kvailutė, kad turėdama tokias galimybes jų neišnaudojau.
- Kam žmonės perka knygas, jei neketiną jų skaityti. - Paklausiau Tetos.
- Savo vaikams, sau... kartais pirkdamas daiktą žiūri į ateitį taip, lyg jį būtų čia pat. Net ir Adomas turėjo kažkokių planų, sakė skaitys kai išeis į pensiją... – patilėjo. – Anūkams...
Atsidusau. Argi kas nors galėjo pagalvoti, kad jauna šeima taip gražiai pradėjusi savo bendrą gyvenimą taip nusivils. Teta nuolat dėl to apgailestavo, jautėsi kalta, kad negali susilaukti vaikų.

Atsivertus penktąjį puslapį perskaičiau: „... rudenį gyvybiniai syvai nusilpsta, o pavasarį jie atbunda ir sudegina išsekintą kūną sakytum per storas dagtis ploną žvakė. “ Kapinės, gedulo reikmenis, akimis vedu dar aukščiau raibuliuojančiu tekstu „mirtis nepermaldaujama ir neatidedama... “. Užverčiau knygą ir padėjau ant stalo prie arbatos puodelio. Tai mane nuliūdino. Kartais gailėdavausi to, kad gyvenu viena, kad nėra nieko šalia kas nukreiptu mintis, prablaškytų, nuramintų. Vienatvė, tai prisiminimu kapinynas su atvirais karstais. Kuo daugiau tylos tuo daugiau ilgesio ir liūdesio. Kuo daugiau tamsos tuo labiau vienatvės jausmas verčia iš praeities kelti prisiminimus, slogius, skaudžius. Net kasdieninės veiklos rutinoje mintis sustingdo trumpam, kažkam apmastyti, pajusti gėdą ir pyktį, apmaudą. Verkiu retai. Pykstu dažnai, ant savęs. Jeigu įvyktu toks stebuklas, kuris mane gražintų į praeitį, aš daug ką pakeisčiau. Daug kas to trokštą, bet kad ir kiek bekeistum praeitį, ateitis niekada netaptų tobula.
Teta žiūrėdama pro langą man pasakė.
- Žinai aš tik tris kartus buvau Adomo gimtinėje.
Dėdė Adomas mano tėčio jauniausias brolis. Abu užaugo vienkiemyje apsuptame laukymių ir mažų miškeliu pabarstytu tarp dirbamų laukų ir ganyklų.
- Kažin ar didelės užaugo tos liepaitės... – Jos balsas suvirpėjo .
Aš sustingau. Žinojau tik viena istorija apie liepų giraitę, apie liepų sodintojus. O globėjų istorijos nežinojau.

Tą knygą. Jau tą patį vakarą nunešiau ją ir atidaviau draugei. Labai norėjo, kad pabūčiau. Niekur neskubėjau, todėl likau pas ją pavakaroti.
Atsilošiau susidėjau rankas ant pilvo sukau vieną nykštį aplink kitą. Staiga pažvelgusi į tą keistą judesį kažką pažystamo iš praeities prisiminiau. Mano tėčio brolis, pilvotas dėdė susidėdavo rankas ant pilvuko ir taip sukdavo nykščius vieną aplink kitą. Pasižiūrėjau į savo pilvuką, delnu perbraukiau išlyginau drabužių raukšles, jis lygus, apvalus. Prisimerkus pažiūrėjau, kad galbūt kas iš šalies mane pamatęs štai taip sėdinčia pagalvotų, kad jau kokį ketvirtą mėnesį esu nėščia. Įtraukiau pilvą. Nieko panašaus, gyvenime savęs tokios nepamatysiu, niekas nepamatys. Prikandau apatinę lūpą, pajutau pyktį ir apmaudą, kodėl taip nutiko man. Mane labai jaudino tik viena mintis, ar aš susirasiu tokį žmogų kaip dėdė Adomas, kuris sutiktų gyventi su moterimi, kuri negalėtų pagimdyti jam vaiko.
- Ko tokia susimasčius? – Paklausė manęs Vida.
- Atsimeni pasakojau apie Rimvydą? – pasilenkusi virš podėlio pažiūrėjau į per stiprią arbatą.
- Verslininkas iš Vilniaus? – Ji šypsojosi. – Sakiai, kad simpatiškas...
- Mane kvietė į teatrą...  Kartu su juo... Nueit.
- Tai ir eik
- Kad aš jį tik vieną kartą mačiau, nieko apie jį nežinau tik kad iš Vilniaus, turi savo firmą, pora metų už manę vyresnis ir viskas...
- Tai ir eik susipažinsi. Nepatiks, tai nepatiks, gi niekas nuo to nepasikeis.
- Nežinau... – Vėl prikandau lūpą. – Man nejauku.
- Ką? – Sušuko, su šypsena veide. – Ko tau nejauku?
- O jei aš jam nepatiksiu? – Mintyse pagalvojau apie savo trukumą.
- Nebuk kvaila. Eik pasilinksminsi. Aš tavo vietoje tai eičiau.
Šyptelėjau atlaidžia šypsena, linktelėjau galva patvirtindama savo apsisprendimą.
- Šaunuolė, mano mergytė, taip ir reikia gyvenam tik vieną kartą, reik išnaudoti visas progas. O maža kas nutiks Gal jis ir yra tau skirtas. – Jos žodžiai sušildė mano širdį.
Grįžusi namo nuėjau anksčiau miegoti. Buvau tokia pavargusi, kad net nepajutau kada užmigau ir visą naktį nieko nesapnavusi staiga pabudau, kai jau buvo ankstyvas rytas. Už lango čirškė žvirblių pulkas nusileidęs į erškėtrožių krūmą. Atsimerkusi gulėjau ant nugaros, žiūrėjau į lubas vėl susidėjusi rankas ant pilvo sukau nykščius vieną aplink kitą. Tingėjau keltis iš lovos, regis buvau persimiegojus, savijauta bloga, skaudėjo galvą, akys merkėsi ir vis tiek dar norėjosi truputėli pamiegoti. Trumpam vėl užsnūdau, sapnavau.
Sapne prisisapnavo praeitis, kada dar gyvenau su savo tėvais kaime. Eidavome su mama rinkti obuolių. Sapne vėl aiškiai mačiau mūsų kiemą, šulinį, prie verandos durų augančius du klevus, gėlių darželį apverta mažyte dailute tvorele, po jurginais gulinti mūsų šunį, praviras klėtės duris, ant garažo durų tupinčias dideles blizgančias žales muses. Prisimenu gerai mamos baltą smulkių gėlyčių žiedelių pribarstyta suknelę, jos basas pėdas brendančias per rasotą žolę, švelnias rankas, kurios liesdavo mano veidą, galvą. Eidavome kartu į sodą rinkti obuolių. Pririnkusios pilną pintinę parsinešdavome juos namo. Prie šulinio mama pasilenkusi juos plaudavo ir dėdavo į kitą pintą krepšelį. Staiga išvystų tėti pareinanti iš ganyklos, ant peties dalgis, kitoje rankoje krepšys prikrautas žalių dobilų. Jam už nugaros raustantis dangus ir nuo žemės iki dangaus geltona pievų jūra, kurios kitam krante lyg banga kylanti mažytė liepų giraitė. Kiekviena Liepaitė toje giraitėje, tai negimusių, mirusių dukrelių sielų buveinės.
Mama mane vedasi į virtuvę, kad padėčiau kepti pyragą. Atsiklaupusi ant kėdės maišau pyrago tešlą. Abiem rankom įsikibusi į didelį medinį šaukštą suku gelsvą masę. Kišteliu pirštuką, pakabinu ir įsidedu sau į burną. Skanu... Mama į kepimo skardelę deda supjaustytus obuolių kubelius barsto juos cukrumi, cinamonu. Paėmusi tešla dar kartą pamaišo ir visą tą masę išlėto supila ant obuolių. Obuoliu kubelius apsemia tešla, kol galiausiai joje dingsta. Šaukštu išgramdžius dubenį jį pastato ir paėmusi paruoštą pyragą kepimui įkyšą jį į krosnį. Aš pirštuku vedžioju dubens sieneles bandydama išlaižyti tešlos likučius. Staiga atsistojusi pamatau kaip tėtis atidaro savo dirbtuvės duris paremia jas lenta. Priėjusi mama pabučiuoja man į viršugalvį, nuvalo su rankšluosčiu išmiltuotą skruostą. Kol pyragas kepa aš einu pažiūrėti ką dabar veikia tėtis. Įėjusi į jo dirbtuves užuodžiu nuostabų medžio kvapą. Viduje maloniai pro didžiulius langus skverbiasi saulės spinduliai. Dirbtuvėse tvyro drėgna šiluma. Tėčio įrankiai tvarkingai sudėti ant stalo, sukabinti ant sienos, nuo mažiausio iki didžiausio pjūklo, gremžtuko, kaltuko, ylutės. Įvairiausi įrankiai skirti drožinėjimui. Ir mano mėgstamiausias tėčio peilis, kurį aš vadinau „čigonišku“, nes jį čigonas padovanojo mano tėčiui. Tėtis atsinešė keletą plačių lentų, jas obliavo, ranka nubraukdavo per glotnėjanti paviršių. Aš užlipau į pastoge, kur tėtis laikė daiktus, kurių šeimininkai taip ir nepasiėmė. Mažytė komoda, šešios kėdės ir apvalus stalas, keletas skrynių ir du nedideli karstai. Atsiklaupus prie mažiausio karsto gėrėjausi tėčio darbu. Kartais kai lydavo ir tėtis dirbdavo savo dirbtuvėse, aš paslapčiomis įslinkdavau į jo dirbtuves užlipdavau tyliai į pastogę, atsidarydavau vieną karstą ir į jį įsiropštusi atsigulėdavau. Kartais užmigdavau. Man taip patiko medžio kvapas, jo šiluma.
Staiga sapne vėl atsidūriau virtuvėje, sėdėjau prie stalo, priešais mane garavo ką tik iš krosnies ištrauktas pyragas. Mama jį barstė storu, storų cukraus pudros sluoksniu.
Pabudau dar karta. Atsikėliau iš lovos, nenorėjau dar ką nors panašaus susapnuoti man tai buvo nemalonus, skausmingi prisiminimai. Kartais jie apnykdavo mane visai dienai ir vis galvodavau ir galvodavau ir gailėdavausi ir niekaip negalėdavau apsiprasti su ta mintimi, kad aš netekau tokių nuostabių tėvų. Dažniausiai prisimindavau visą savo gyvenimo keliai, nuo tos dienos kai mane paėmė iš namų kažkokie svetimi žmonės, kad ilgą laiką nemačiau savo tėvų, kad man tik keletą kartų buvo pasakyta, kad jie mirė. Netikėdavau, man rodėsi, kad jie išvyko, į ilga kelione, juk gerai prisimenu tą rytą, kai jie mane nuvedė pas kaimynus, atsisveikino ir pasakė, kad vakare grįš. Mačiau kaip mama įsėdo į mėlynos spalvos automobilį, kaip man pamojavo atsisveikindama.
Kai paaugau ir ėmiau suprasti kas tai yra mirtis, iš globėjų sužinojau, kad mano tėvai žuvo per avarija. Man labai pasisekė, kad mano krikšto tėvai ir buvo tie, kurie paėmė mane globoti. Tetos švelnumas ir rūpestingumas buvo toks panašus į mamos. O dėdė Adomas, žiema kai jis išeidavo į darbą, kai matydavau jo tolstanti juodą siluetą, galėdavau prisiekti jog tai mano tėtis. Ta pati eisena, tas pats juodas aukštas siluetas nykstantis snaigių kritime. Kaip aš ilgėdavausi to medžio kvapo, to storo cukraus pudros sluoksnio ant obuolių pyrago primenančio ploną rūko juostą pievose. Gyvenau mieste, kuriame naktimis buvo vos įžiūrimos žvaigždės, mieste kuriame neišgirsi žiogų svirpimo ar varlių kurkimo. Apsipratau su visom permainom. Mylėjau savo globėjus ir juos gerbiau. Aš buvau vienintelis jų vaikas, mane vadino savo dukrele, visa savo gerumą ir meilę atidavė tik man, viskas ką turėjo buvo mano vienos. Jie mano vienintelė šeima, vieninteliai artimi žmonės. Kuo daugiau apie tai galvodavau tuo smarkiau risdavosi ašaros skruostais, kartais net vaitodavau užsidengusi veidą delnais.
Ta pačia diena nuvažiavau pas globėjus į namus teta nustebo.
- Vaikeli ar kas nutiko?
- Važiuojam namolio? – Laikydama tetos rankas suspaudusi saujoje paklausiau.
- Namolio... – Teta nustebusi pažvelgė į Adomą.
- Dėde važiuojam namo... – Pažvelgiau į jį tikėdamasi kad jis supras.
Jis linktelėjo galvą. Mudu abu buvom tu pačių namų vaikai, tik skirtingų kartų.
- Laikas teta aplankyti Liepas.