tylėjimai išduoda

ir vaikštom pėsti
vėl ratu
sparnus palikę gal
rytojui
kažkas man sakė
dar pabūt
o kam
ir nesumojau
iš pasakų
gal iš dainų
ateina
tavo linksmas juokas
kad aš
po šitiekos dienų
gyventi taip ir
neišmokau
tikriausiai klystu aš
o tu teisus ir vėlei
kad vėjas
renkantis lapus
kartu išsineša ir gėlą
kad iš įplyšusio rudens dangaus
lietus
tik vandenys
kažkur virš mėlio
po vieną stovim
tylėdami greta
aukštumo ir tiesumo su lig medžiais
bet vis dar jaučiame šakas
nors nugenėtos
pernai