Subjektyviai dedikuotas

Tu – mano mažytė gauruota viltis,
Įrodymas, kad nemirus dar aš.
Man sako: turėsim juos tris.
Bet kada? Kai mano karstą pro duris neš?
Kodėl tu pikta, angelėli brangus?
Ar trūksta ko? Streso per daug?
Gal vargina darbas? Gal mokslai užsmaugė?
Bet ne, mano agresijos priepuolių šaknys -
Gilesnėj šieno kaugėj.
Sunku tau suprasti, kam meilę taupau,
Kam kraunu kraitelį virtuvėj prie lango...
Kam krūpčioju naktį, ko dieną blaškaus,
Tarsi stiklu užvožtas balandis.
Viskam savas laikas.
O gal jis - „dabar“?
Juk sako išminčiai -
Nežinai, kada bus per vėlu...
Užvakuota meilė rūsy ant lentynos
Gali kokį kartą nušauti,
Kaip surūgusių slyvų kompotas.
Tik vargu benorėsi jį gerti,
Kvazimodo broli kuprotas.
Perlaikyta meilė agresija virsta.
Pataupyk dar truputį,
Pataupyk dar, prašau!
Negaliu išturėti. Ir laukti ilgiau.
Išsitraukiu damoklą ir virvę iš valo,
(suvytą iš „žilkos“, kur karpiai nekanda)
Artėju paklaikus, ir plaikstos plaukai
Apie prakaitu nusėtą veidą.
“Užmušti, pakarti, žūti, palįsti po ratais“...
Ar tai normalus mergaitės leksikonas?
Galbūt... Nes nė kiek nesistebi šis ponas.
O Laimė? Kur išskrido šioji paukštė?
Ar jau toli? Nebepasiekiama
Jau skrodžia svaigų aukštį...
Dar žingsnis – ir beliks į kapą griūti.
Isterikė, mažvaikė, be atsakomybės, pakvaišus.
Ir kaip mane žemė nešioja?..
-------

Bet prasidarau sau atsarginį liuką.
Pro jį pažvelgia guvios akelės mano šuniuko.
Išsvajoto, išlaukto, mylimo Rokiuko.     

2009 m. kovas 27 d.
Autikas Kaunas: Panevėžys per Kėdainius