Mąstymas

Nežinau, ką čia rašau. Nesuvokiu. Tik negaliu rašyti. Negaliu nieko klausti. Nė vieno klausimo. Negaliu netgi teiginio parašyti. Stalčiuje, voke, kurį man padovanojo motina per gimtadienį, guli mano parašyti laiškai. Tai jau šis tas asmeniška. Jau parašiau kai ką asmeniška. Jei nieks neskaitys tikslo rašyti nėra. bet kažkas yra, kai parašai dėl tikslo. Bet parašęs, supranti, kad galbūt, tik gal, parašei be tikslo. Tada kyla abejonė. Dvejoji. Ir nieko nežinai. Nesuvoki. Dabar mane kažkas skaito. Tas kažkas yra ir vienas ir visi. Bet tas vienas. Rašau. Rašymas, eilės. Parašai jas. Pats perskaitai kelis sykiu. Ne kelis. Skaitau tūkstančius kartų. Skaitai ir jauti save. Jauti kaip tau buvo. Kaip egzistavai. Jauti savo jausmus. Pažvelgi į savo gyvenimą. Arba skaitai ir nieko nejauti. Nieko neprisimeni. Jokių jausmų. Neprisimeni savo galvojimo. Savo mąstymo nebežinai. Taip reikia mąstyti. Ir juk tai nėra lengva. Mąstyti ir sakyti. Ir sakyti tai, ką mąstai. Juk tai be galo sunku. Bet gal įmanoma. Juk taip gali būti. Gal gali, o gal ir ne. Dvejonė. Man patinka dvejonės, nežinojimas, abejojimas. Gal net nepasitikėjimas ir įtarinėjimas patinka. Noriu viską valdyti. Suspausti ir kontroliuoti savo mąstymą. Sutelkti jį į vieną krūvą. Į įsitempusią, spurdančią, stiprią krūvą. Ir iš tos krūvos išimti po gabaliuką. Po ilgą mintį ištraukti. Tokia spurdančią, judrią. Ir laikyti tą mintį, suprasti tik tą mintį. Jos absoliučią galią. Tą minties nepaprastumą. Norėčiau pagauti absoliučią mintį. Ir negalvoti kas bus toliau. Tik ją pagauti. Laikyti kumštyje. Justi kaip ta mintis spurda delne, kaip bėga, sprūsta iš delno. Bet reikia laikyti. Iš noro. Iš visagalybės. Dėl prasmės. O gal ir dėl nieko. Tik laikyti ir jausti ją spurdančią. Pajausti tą mintį. Ją suprasti. Tada laikant stipriai vienam delne absoliučią mintį, išsitraukti kitą. Tas galvojimas, mąstymas, prasmė ir suvokimas. Tada iš visų pastangų. Iš visų jėgų. Reikia surišti tas mintis. Mazgu įkalinti dvi mintis viena šalia kitos. Tada traukti dar vieną mintį. Traukti ir ketvirtą. Ir visas rišti viena prie kitos. Rišti. Rišti. Ir kai pilnais kumščiais minčių, tu egzistuoji, kai pajauti visas absoliučias mintis, kai jas jauti savo delne. Atveri savo delną. Praskleidi pirštus. Ir žiūri į savo mintis. Į visas. Sukoncentruotas, surištas. Suspaustas ir sutelktas į vieną krūvą. Į įsitempusią, spurdančią, stiprią krūvą. Ir tada ištraukti iš tos krūvos vieną mintį. Tokią spurdančią, stiprią...