Popieriuje degantis skausmas

Norėčiau sudeginti popieriaus lapą,
Prieš tai ant jo surašiusi visą savo neviltį.
Norėčiau, kad mano sielą ardantis
Neišvengiamas skausmas sudegtų kartu
Su karčiais žodžiais, sudegtų,
Ir neliktų nė menkiausio pėdsako,
Kad jie kažkada egzistavo…

Daugiau nenoriu to skausmo, kurį patyriau,
Nenoriu liūdesio, beviltiškumo jausmo, -
Taip, neviltis užvis baisiausia.
Jausti besiskleidžiančius jos
Sparnus, kurie mane nori nuskraidinti
Vis toliau ir toliau, kad nebematyčiau
Savęs tokios, kokia visada buvau…
Šito aš nenoriu.

Nebenoriu ašarų skaičiuoti -
Jų per daug, kad paversčiau jas skaičiais.
Nebenoriu fiksuoti savo pralaimėjimų,
Savo sielos randų, savo širdies skaudulių.
Nebenoriu veidrodyje šalia savęs išvysti
To jaukiai įsitaisiusio liūdesio šešėlio…
Nenoriu vėl kentėti, aš to nenusipelniau.

Aš noriu vėl mylėti…
Mylėti save.
Mano meilės dabar labiausiai trūksta
Žmogui, kuriuo esu aš pati,
Ir nesvarbu, esu aš tobula ar ne.