Kaip visada

Ketvirtam aukšte nuo žalsvų debesų
gyvenu.
Nebaisu.
Gal tik kartais, kai kopėčios lūžta
nuo smūgio į durų skambutį.
Durys simbolinės -
ir šiaip - kam jų reik?
Norisi ir kitiems gera pabūti.
Vagys?
Ach, vagys!
na taip...
tiesa, aš pati vagiu.
Sielas ir visa kita.
Guminės grindys.
Numeris tryliktas
(na kitokių skaičių ir nėra)
apskritai...
na taip, aš visai mėgstu skraidyti.
Ir net arbatos kartais išsiverdu.
Su liūdesio priemaišom.
Arba dar - kaimynai pasiūlo išgerti.
Bet aš netikiu jais. Keisti.
ir ant durų parašyta „šeši”...
na žinote, gal nebepasakosiu.
Alpstat?!
ir taip visą gyvenimą...
Tik pabandyk pasakyti, kad
žmogų matai. Permatai.
Tiek to...
Man kaimynai siūlo išgerti...