Bella Italia

Uždėk bet kokią dainą
Ir aš parašysiu tau eilėraštį.

Nieko negaliu sau padaryti

Nes skamba Bryan Adams „Please Forgive Me“...

Vėl tą pačią klaidą darau, į tą pačią balą brendu -
Už nasrų tampau drakoną.
Apkaltins jis vylium mane
Kam rodžiau sijono padalkas,
Ir šypsnį aistringą siunčiau...
Bet „Please Forgive Me“!

Tai ne „Dinamikos“ tu palinkėk man gero vėjo.
Nors ir ta gera.
I can‘t stop loving you,
Man Bryan sako.
Tyliu. Aš picerijoj. Apakus.
- Mergaite, mergaite, man picą: be grybų, be sūrio, be picos...
Supraskit, ne picos man reik!
Italai žavingi už baro sulindę
Man siunčia kiekvienas po mirksnį,
O jos, morkiaveidės, tik laksto, tik zuja, be poilsio.
Priėjusios žiūri. O aš, proto netekus:
- Mergaite, ką jūs ant veido užsitepus?
Na ne, taip paklaust niekada nedrįsau,
Be to, juk madinga būt morkų spalvos.


Ir būtinai turėjo Springsteen‘ą užgrot!


Vėl pradedu klejot...
“Streers of Philadelphia“, ir aš ten noriu.
“Užsimetę“ abu to, ką mėgsti,
Žiūrėsim į dangų bespalvėm akim.
Nebėgsiu, nerėksiu, tylėsiu, drebėsiu,
Laikyk, kol neišgaravau,
Kaip poveikis extasio, su pasibaigusiu galiojimu.
Bet atneša desertą!
Pana cotta man vienai.
Sunku ir patikėti, kur tiek telpa:
Du desertai, pica ir kava...
Bet vis ne tai...
Kaip nėščioji, kuriai siūlo ledų,
Užsimano raugintų kopūstų,
Taip aš noriu tavęs,
Po lomkių reikia šalia nubusti.
Bet kitai pažadėtas esi.
Kam meluoti, klaidinti, žadėti,
Kol prie klėties kaseles išleidus verkiau.
Tau likau – amžinai „malalietka“,
Ir sakyk, tau reikėjo daugiau.
Galiausiai: „Show Must Go On“!!!
Show must go on, so baby, come on,
Sakyk „nelįsk, pacanke, pabodai“,
Aš viską suprantu... Tau reikia motiniško glėbio, mielas poete egzodo.