Ieškojimai

Vieną vakarą sudariau sutartį su pačiu Pinčiuku. Kai bandau atsekti įvykių eigą, tai vis labiau rodosi, jog jei tą vakarą man nebūtų buvę taip liūdna, tai galbūt šią naktį nebekankintų nemiga, kurios kitu vardu nei Insomnia nebegaliu vadinti. Galbūt ir dienos nepermirktų karštligišku ieškojimu.
Pamenu, jog tą vakarą kalba prasidėjo netikėtai ir keistai – klausimu, kuri mėnulio pusė man patinkanti labiau – dešinioji ar kairioji. Tai skambėjo kiek kvailokai. Sutrikus tegalėjau perklausti, o kaip į tą mėnulį žiūrėti, kad kairioji ir dešinioji pusės pasirodytų teisingai. Niekada nebūčiau pamanius, kad tokiais kvailais pastebėjimais galima pradėti kalbą su visiškai nepažįstamu asmeniu. Maža to, man tai pradėjo patikti, todėl nė nepastebėjau, kai drauge praėjom pusę Miesto ir patekom į keistą vakarą, kuriame žmonės jau kaip žuvys plaukiojo palei sienas, akys pridengtos stambiais pavandenijusiais vokais. Kalbos nebuvo įmanoma suprasti – garsai buvo laižomi tarsi apvalaini saldainiai. Iš gretimo kambario girdėjosi išsiderinusių gerklių traukiamos dainos. Tą vakarą vis periodiškai pasijusdavau blogai. Kaip niekad norėjosi išsirinkti kokį kamputį ir ten tūnant stebėti veiksmą. Buvau lyg apspangus nuo ne miego ir stebėjau šį didelį, gyvų žmonių akvariumą.
Mano keistasis pašnekovas netikėtai dingo toje išglebusioje minioje. Virtuvėje, atsidariusi langą pradėjau rūkyti. Cigaretę po cigaretės. Buvo beprotiškai šalta. Rankos virpėjo, kad vos įstengiau išlaikyti cigaretę tarp pirštų. Akys vis nevalingai ieškojo kačių. Jų čia pilnas kiemas. Gerklėje kylanti kartumą vis nuplaudavau vynu. Ir buvo lengva. Visą mano esybę tarsi apraizgė dionisijų svaigulio gijos. Visą dūšią spaudė liūdesys ir nuovargis, o išorė vis šypsojosi, niekaip negalėdama liautis. Akimirką pagalvojau, kad greičiausiai pavirtau į Češyro katiną. Didžioji mano asmenybės pusė iš esmės nejautė ar valingai esu iššiepus dantis, ar kažkas tai daro už mane. Vis apimdavo jausmas, kad visa aš seniai jau išnykus iš šitų namų, belikus tik mano šypsena.
Visame tame šurmulyje nesugebėjau ramiai sudėlioti minčių. Pro langą bandžiau įžvelgti kiemo kates. Pamažu švito. Vilko valanda. Sako tokiu metu miršta daugiausia žmonių. Taip pat nemaža dalis išprotėja. Ir iš tiesų, visą kūną tarsi sukaustė mėšlungis. Nebegalėjau pajudėti, net rankos iš šalčio nebevirpėjo. Visą mano esybę užliejo prisiminimas. Bet kaip keista! To net neįmanoma pavadinti prisiminimu, kadangi mane staiga lyg kokia cunamio banga užliejo suvokimas, jog šitoje erdvėje esu buvus. Sapne! Žinoma, tik dabar supratau, kad šiuos namus ir šią virtuvę kažkada esu sapnavus. Visą tai prisiminti man padėjo mažytė smulkmena. Tuo metu, kai buvau beuždaranti langą, rodos visai nevalingai pasukau galvą ir akies krašteliu užfiksavau iš virtuvės grakščiu žingsniu išeinančią merginą. Iš matymo žinojau ją. Sapną prisiminti padėjo keistai susidėliojusios spalvos. Tos merginos plaukai buvo sodriai raudoni ir eidama iš virtuvės ji nevalingai pasikasė kaklą, ant jos riešo pastebėjau apyrankę iš medinių, indigo spalvos rutuliukų. Tai truko tik akimirką, bet to pakako, kad mane lyg kas būtų pervėręs pačios susapnuotu sapnu. Prisiminiau, jog sapne aš sėdėjau keistoje aplinkoje, skaudėjo akis. Bet sklindantys keisti garsai privertė mane vos ne vos prasimerkti. Pirma ką aš galėjau ryškiai išskirti, tai buvo sienos, nudažytos mano mylimiausia spalva – indigo. Visa tai man suteikė drąsos ir pasitikėjimo nepažįstama aplinka. Dar porą kartų intensyviai sumirksėjus, pamačiau, kad aš sėdžiu ant palangės, o ant stalo stovi nuostabaus gražumo ir nenuspėjamo dydžio vaza. Neįtikėtina, bet ji buvo raudonos spalvos. Tik joje gėlės mirko kaip iš kokio siaubo filmo – su nukarpytais žiedais.
Visą tai prisiminus pasijutau nejaukiai. Mane glumino, jog šį vakarą čia esu ne pirmą kartą. Netikėtai prisiminus sapną užplūdo jausmas, kad netgi žinau kaip atrodo kiti kambariai. Tuomet prisiminiau, jog atėjus čionai mane it magnetas traukė ši virtuvė ir atvirkščiai negalėjau net kojos įžengti į kitus kambarius, nesuprasdama dorai – kodėl? Pamažu pradėjau justi, jog mano esybę pradeda užpildyti nerimas. Visų pirma ramybės nedavė seniai pamirštas klausimas – kas čia darosi? Kita vertus buvo neramu, nes kažkuri mano asmenybės dalis nujautė, kad šis vakaras greitai nesibaigs. Ir gali nutikti daug ko, arba vienas vienintelis, bet pats savaime didis įvykis.
Šurmulys gretimuose kambariuose pamažu slopo. Karts nuo karto pratrūkdavo juoko pliūpsnis, bet akimirka ir nuvargę balsai minkštai pliūpteldavo į pagalvius. Susmailinus ausis ir įtempusi klausą galėjau girdėti tą palaimingą miegančiųjų alsavimą, kurį kartais pagardindavo gilus atodūsis. Pagalvojau, kad dabar greičiausiai miega pusė pasaulio, o kita pasaulio pusė saugo jųjų miegą. Kitaip nebūtų pusiausvyros ir viskas sugriūtų. Nakties sapnai susimaišytų su mūsų kasdieniais sapnais ir įvyktų betvarkė. Pradėtume vieni kitiems šaukti, bet negirdėtume. Sunku būtų atskirti žmogų, kuris sapnuoja dienos sapną ar nakties. Galiu tarti, kad tapo kiek jaukiau nuo tokių minčių ir pradėjau dairytis daugiau nemiegančiųjų, kurie kartu su manim tuo metu atliko šią šventą sakyčiau pareigą. Kieme pavyko išvysti vieną kitą ankstyvą žmogų užmiegotom akim bevedžiojančius šunis. Ir žinoma katės katės katės ir dar kartą katės. Juk jų šiame kieme gausybė. Viena pora įsitaisiusi ant tamsiai mėlynos mašinos, atsukusios nugaras rytinei saulei. Kitos trys tarsi konkuruodamos slampinėjo aplink medžius lyg tikėdamos ko nors rasti užkrimsti. Gal ir nebloga miego saugojimo kompanija.
Ir kai šitaip rymojau keistame ramume mano dėmesį patraukė žybsinti šviesa, kuri sklido iš mažo langelio. Greičiausiai tai buvo langelis įtaisytas vonioje. Šviesa tai užsidegdavo, tai vėl užgesdavo. Kažkas žaidė jungikliu. Netrukus po to iš už kampo išlindo susivėlusi mano keistojo pašnekovo galva. Plati šypsena ir valiūkiškos akys. Tik dabar supratau, kad tai pats tikriausias Pinčiukas. O jei ne, tai tada labai panašus. Pastarasis pamatęs, kad pagaliau jam pavyko nukreipti manąsias mintis ties langelyje žybsinčia šviesa, liovėsi žaidęs jungikliu ir prisliūkino prie manęs. Keistai šypsojosi. Priėjęs prisipažino, kad prieš porą akimirkų jam rodos nutiko keistas dalykas ir aš būtinai turiu tai pamatyti ir patvirtinti, nes jei tas keistas dalykas nutiks ir man reiškia tai tiesa.
Viską ką man reikėjo padaryti, tai kartu nueiti į vonią ir pažvelgti pro tą langelį. Taigi aš neklydau, jog tasai langelis įtvirtintas sienoje, jungiančioje virtuvę su vonia. Sutikau, nes ir mane pagavo smalsumas, kas tokio netikėto galėjo ištikti. Pinčiukas liepė man užlipti ant vonios atbrailos ir pasistiebus pažvelgti pro langelį. Dar prieš tai keistai šypsodamasis paklausė, ką aš tikiuosi ten išvysti. Na nieko daugiau nei virtuvę – stalą nukrautą taurių, lėkščių, viryklę, spintelę su visu jos turiniu, langą pro kurį stebėjau savo miego saugotojų komandą. Pinčiukas dar labiau išsišiepė ir mostelėjo keistai ranka lyg duodamas startą pažvelgti.
Žvilgtelėjau. Ir man akimirksniu nutirpo kojos. Pamačiau ne tai, ką tikėjausi išvysti. Pro tą langelį buvo matyti koridorius su senais nutrintais tapetais. Kairėje pusėje mano dėmesį patraukė vos praviros durys. Pro tą kraštelį matėsi stalo kampas ir sienos lopinėlis, kuris saulės nutviekstoje šviesoje spinduliavo indigo. Atsitraukiau ir tarsi išsigandusi, klausiamai žvilgtelėjau į Pinčiuką. Negalėjau patikėti tai ką mačiau, o dar labiau tuo asmeniu, kuris stovėjo priešais mane. Pastarasis pamatęs mano suglumimą visas išsitiesė ir patenkintas tarė, kad vis dėl to tai tiesa ir ar aš nenorėčiau pažiūrėti, kas už tų durų? Kas už tų durų?! Dievaži, jo klausimas nuskambėjo lig kvietimas į spektaklį pavadinimu „Kas užu tų durų? “ Visa suglumusi ar sutrikusi, nė nežinau, o manau, kad tuo metu nelabai ir rūpėjo atskirti šias dvi būsenas, sutikau leistis pasižvalgyti į kitus kambarius.
Kažkodėl bandžiau tyliai atidaryti tą langelį, lyg galvodama, kad ir tenai visi miega. Pinčiukas man padėjo užsikabaroti ant palangės. Taip! Kitoj lango pusėj buvo palangė. Manęs tai berods jau nebestebino. Atsisėdau ir mataravau kojomis. Išplėtus akis bandžiau apsiprasti su aplinka – uodžiau orą, jame buvo susimaišęs kavos, sumuštinių ir cigarečių kvapas. Koridoriuje tvyrojo prieblanda, nebuvo matyti jokio baldo, tik nutrinti stambių gėlių tapetai. Be tų mano jau minėtų vos pravirų durų, akis užfiksavo bene dar keturias. Ir visos buvo skirtingos. Sulaukusi užsiropščiusio Pinčiuko, paprašiau, kad papasakotų ką jis mato ir užuodžia. Manasis paklydėlis matė tą patį, tik buvo linkęs ginčytis, kad jokio sumuštinio kvapo neužuodžia. Tai didelio skirtumo nedarė, aš paprasčiausiai pradėjau jaustis išalkus, bet nusiraminau, kad nepaisant mane užplūdusio keistumo, tuo metu buvome abu toje pačioje erdvėje.
Pinčiukas pasiūlė toliau leistis į tyrinėjamąja kelionę, gal netgi pavyks išsivirti kavos. Sutikau ir pareiškiau norą, kad pirmiausia norėčiau pažiūrėti, kas yra už tų beveik pravirų durų. Ėjau pirma, kažkiek buvo neramu, bet didelės baimės nejaučiau. Smalsumas buvo paėmęs viršų. Apskritai jaučiausi tarsi tai ne su manim vyksta, o kažkam kitam. Mano vaidmuo visoje šioje situacijoje – tik stebėtojo. Man nebūdinga veržtis pirmai tyrinėti nepažįstamų erdvių, o šiuo atveju veržiausi pirma, lyg gerai žinodama, ką tenai išvysiu ir smalsumas buvo tik toks, kad galėčiau pasitenkinti savo nuojauta – „taip, taip ir yra. Aš buvau teisi. “ Kaip ir tikėjausi už tų durų buvo virtuvė. Tai iš jos sklido kavos kvapas. Manęs jau nesukrėtė tai, kad virtuvės sienos buvo indigo spalvos, stalas medinis, ant jo – vienintelė vaza. Sodriai raudona. Mirko gėlės. Nežinojau jų pavadinimo, bet man visą laiką jos patiko, nes kvepėjo rojaus obuoliukais. Ryškios tų gėlių spalvos ir kvapas vėl kažką priminė, tik niekaip negalėjau to įvardyti.
Viskas buvo tvarkinga. Ramu. Tylu. Už lango – man nematytas vaizdas. Tai buvo uždaras kiemas, dešiniajame krašte stovėjo skalbinių džiovykla, ant jos sukabinti įvairių spalvų skalbiniai. Kaip vėjo išnaros plaikstėsi. Taip pat ramiai. Gal viskas ir per ramu atrodė, bet man patiko. Jaučiausi pavargus, todėl džiaugiausi, kad niekas manęs netrikdo, niekas negąsdina ir netikėtai atrasta erdvė leidžia nors šiek tiek atsipūsti. Keista buvo tik tai, kad visą vakarą mane rodos persekiojo virtuvės, kadangi pajutau, kad ir būdama čia aš nelabai buvau linkus toliau tyrinėti kitus kambarius, o nelabai ir reikėjo, nes žinojau, ką juose galėsiu rasti. Nuostabiausia, ką tuo metu galėjau padaryti, tai išvirti mudviem kavos. Jau galėjau numanyti, kaip jausiuos besiilsinti, kai tą kavą išsinešim į ramų kiemą ir be galo lėtai gersim sėdėdami pavėsyje.
Į kiemą patekom pro virtuvės langą. Nes kažkaip kitaip neįsivaizdavau, kaip tokioj situacijoj galima patekti į kitas erdves, jei ne pro langus. Kiemas iš vidaus man pasirodė pažįstamas. Lyg būčiau jau čia kadaise užklydus. Sunku buvo nuspėti koks čia dienos metas. Galbūt kiek trikdė, kad nesimatė žmonių, nesigirdėjo garsų. Lyg būtume vienui vieni šiame keistame pasaulyje. Gerdama kavą jaučiausi lyg sapnuočiau. Visiško nejudrumo erdvė. Čia niekas nevyksta, čia buvojama, čia kartu su tavim ta pačia egzistencija, jos intensyvumu buvoja ir daiktai. Ši kava tingi taip pat kaip ir aš. Šie skalbiniai palaimingai draikosi kaip ir aš. O gal nėra nė jokio aš, tik tas absoliutusis buvojimas. Buvojimas kaip mintijimas. Kai kava baigėsi, baigiausi ir aš, ir vėjas išsinėrė į skalbinių rankoves. Tarsi dejuodami siūbavo. Be vėjo. Vėjas nuvargęs, mačiau, kaip katinas susirangė ant kamino atbrailos. Viskas tarsi man pradėjo šnabždėti, kad metas viską palikti ir grįžti namo, kitaip viso to neprisiminsiu, nes jei dar ilgiau užsibūsiu – suaugsiu su šia aplinka ir niekaip nebegalėsiu ištrūkti. Besitęsiantis Dabar taps vykstančiu, besitęsiančiu, kintančiu Visąlaik.
Pakilau nuo suolelio ketindama išeiti. Pinčiukas kaip tas vėjas susirangęs ant gretimo suolelio jau miegojo. Nežinojau ką daryti, ar prikelti jį ar palikti miegoti. Baiminausi, kad ir jam gali nutikti taip, kad suaugs su šia erdve ir Visąlaik buvos čia. Vis dėlto apsisprendžiau palikti jį miegantį. Mane ramino, jog galėsiu jį čia rasti bet kada. Galėsiu gerti kavą Visąlaik tokioje  pat ramybėje. Gal kažkiek ir buvo gaila palikti tą Visąlaik kiemą, bet kita vertus buvoti čia ilgėliau darėsi pavojinga. Išėjusi pro bromelį patraukiau upės link. Galėjau tarti, kad tai buvo geltonas rytas. Pakrantė žydėjo pienėmis ir nuotaika buvo geltona. Mintydama apie ši bei tą parsliūkinau namo. Kritau tiesai į lovą ir pramiegojau iki kitos dienos vakaro. Be visiško sapno, greičiausiai mano miego sergėtojai taip pat buvo nuvargę. Pakirdus apėmė įkirus noras dar kartą aplankyti tąjį kiemą. Patraukiau tuo pačiu keliu, kuriuo grįžau namo. Bet čia ir prasidėjo mano karštligiški ieškojimai. Išsigandau, nes niekaip negalėjo rasti to bromelio. Kiūtinau prie tos vietos, kur netikėtai sutikau Pinčiuką ir drauge patraukėm į tą keistą vakarą. Bet ir ta vieta rodos buvo dingus. Vis atrodydavo, kad tai toji vieta, bet po kelėtos žingsnių suprasdavau, kad ji tebuvo panaši, bet ne toji, kurios ieškojau. Mane po truputį užvaldė nerimas, paskui nusivylimas, o galiausiai gniuždantis liūdesys ir nuovargis. Naktimis nemiegodavau, o kurdavau žemėlapius, kur galėčiau ryt dar bandyti surasti mano ieškomas vietas. Įšniukštinėjau visą Miestą, galėjau tarti, kad jį galiu apeiti ir pereiti užsimerkus. Teoriškai galėjau, bet iš tikrųjų Miestas sulig kiekviena diena vis pakisdavo. Jis buvo toks pat, bet kartu ir skirtingas. Apimdavo nuojauta, kad naktį išdykaudamos ir nujausdamos, kur šiandien klajosiu, kelios vietos imdavo ir susikeisdavo vietom. Tai mane pradėjo varyti iš proto. Aš perpratau Miestą, tik niekaip negalėjau suvokti, kodėl jis taip elgiasi su manimi ir neleidžia rasti. Todėl nusprendžiau ieškoti naktimis, bet ir tai negelbėjo, nes Miestas tuomet mainydavosi dieną. Tapau nesugaunama, o vietos permainingos ir nenuspėjamos. Po truputį apsipratau su šia gniuždančia kintamybe, bet ieškoti niekaip nesilioviau. Ieškau. Ieškau. Visur esu aš Mieste, o jis Čia. Bandau pričiupti, o jis tik šypteli ir pranyksta pasiversdamas rūku.