paukščiai

kaip angelai skrajoja jie prasmės padangėj
maitina mus šventais jie laisvės pažadais
nekintančios erdvės ženklais apraizgo meilės saulę
nulyja iš dangaus veržliais kovos sparnais

nepasiduoda jie likimo kraujo smūgiams
nors naktys būna šaltos, o ir namai ne visada tvirti
neatlaidžiauja  paukščiai sielos vargui
o ir keliauti ne visada saugu, jauku

kaip angelai skrajoja jie prasmės padangėj
neapsigauk, žmogau, juk siela mato darną vaiko akyse
jei paukščiai skraido – duoti jiems sparnai ir erdvės sraunios
jei meilę jaučia – tai tikėjimas, viltis ar miesto rankos amatai