Kas mane išmokė?

Kiek daug kartų jau eita šituo taku.
Žiema. Šiaurys kelia po saują aštriabriaunių snaigių ir žeria tiesiai į veidą raudonskruostei mergaitei. Kurios nepakimba pasisupti ant blakstienų, krenta po kojom bei apsunkina ir taip nelengvą žingsnį. O raudonskruostė nepasiduoda. Kad ir po sprindį, bet vis arčiau mėlynumo, lūkuriuojančio paslaptingam krūme. Kiek daug minučių nuskubėjo iš nebūties į amžinybę, kol ši mergytė ištiesė rankutes į mėlyną drugelį, kantriai laukusį jos, tiek daug akimirkų šis mažytis stebukliukas buvo tyrinėjamas smalsių akučių. Dar niekada užgesusi gyvybė nebuvo tokia graži.
Pusiaukelėj mergaitę pasitiko tėtis.
Pavasaris. Tas pats takas ir ta pati mažoji keleivė. Leisiu jai kalbėti pačiai:
-Sveiki. Aš Evita. O koks jūsų vardas, skaitytojau?
-
-Malonu susipažinti. Negaišinsiu laiko. Eime ten, kur dygsta nauji želmenys. Sutiksime ten dar vieną pakeleivį. Trapus sutvėrimas su mažais sparnais ir trim porom kojų ropoja ką tik gimusiu klevo lapu. Pakišu ranką priešais jo kelią ir štai jis jau ropoja vaikiška ranka. Ar tu pastebėjai, koks jis nerangus? Eina taip, lyg kojos būtų surištos grandinėm. Jis nevėkšla. Staigiu mostu jį nupurtau nuo rankos taip, kaip senovėje būdavo kratomasi raupsuotojo, ir sumindau. Netrukdys daugiau niekam. Tąkart daug kas girdėjo trekštelėjimą, o man širdies nė kiek neskaudėjo.
Iš tako pasukau kairėn.
Teko šiuo taku žingsniuoti ir vasarą, kai žydi nesuskaičiuojama galybė gėlių. Skinu jų žiedelius ir metu sau po kojom. Skinu dar vieną saują, mesteliu į orą, ir žaviuosi ta akimirka, kai jie krenta žemyn. Prieš pat žiedams pasiekint žemę mano žvilgsnį pagrobia lyg tai krypuojanti gulbė... Einu artyn ir spėlioju, kas tai. Kuo arčiau, tuo mažesnė paslaptis lieka, ir tuo ji panašesnė į seną šio pasaulio gyventoją. Naštos slegiami jos pečiai linksta prie žemės, o kad nebūtų taip sunku eiti tolyn, ji pasiramsčiuoja medine lazda. Gal tai ji padėjo močiutės ilgą kaklą, žilą galvą padeda iškelti taip gracingai, kaip gulbė plaukdama iškelia savajį? Taip. Ji tikrai buvo panaši į gulbę, neplasnojančiais sparnais.
Prieš pat kelio galą pasukau dešinėn.
Buvo ruduo. Šį kelią puošė įvairiaspalviai klevo lapai. Aš juos rinkau ir dėjau į saują. Staiga kažkas paliečia man petį, greit nurieda nugara ir žnekteli ant žemės. Atsigręžus pamatau paukštį: liūdnom akim, neplasnojančiais sparnais. Paimu jį į saują; jis pats nei eiti, nei skristi negali. Rūpinsiuosu juo, kol jis pakils. Kas dieną. Už visa tai, kas many buvo apsiraizgę negerom mintim.
Priėjau kelio galą ir ten prisėdau pailsėti.
Iki šiol einu tuo pačiu keliu. Ir kiekvieną kartą jis kitoks: ištiestų sparnų ilgiu geresnis, laimingesnis, kuklesnis... Jau tikiu viltim, kurią man nuaudė mėlyno drugelio sparnai. Mane išmokė gyventi, širdin įdėdami tą tikėjimą gerumu, kurį savo mažame kūnelyje kažkada nešiojo vabaliukas, sumindytas devynmetės mergaičiukės kojų.
Ak, kiek daug kartų eita šituo taku. Ir kiekvieną kartą pareita namo.