Ieškotoja. Saliamonas

Nors Raišasis Vokietis ir šlubavo, bet laiptais lipo greitai ir užtikrintai. Kai kuriems keleiviais tai sukėlė nepatogumų. Šie vos spėjo paskui kalėjimo prižiūrėtoją. Džo nekreipė į tai jokio dėmesio. Ji stengėsi palaikyti pokalbį ir patraukti  Trentą į savo pusę. O, jis buvo kietas riešutėlis! Tai pastebėjo dar prieplaukoje.
- Tai gi, panele Smile, jūs taip ir nepasakėte, kokio vergo reikalavo jūsų šeimininkas, - priminė Raišasis Vokietis.
- Oh, atleiskit. Kelionė barža ir jūsų kalėjimas mane išmušė iš vėžių. Seniai taip nebuvau sujaudinta, kad pamirščiau savo darbą. Mano šeimininkas reikalavo, kad jam surasčiau unikalų vergą. Bet tai pasirodo neįmanoma. Lankiausi daugybėje kalėjimų, taip pat vergų turguose, bet nė vienas matytas neatitiko reikalavimų. Jūsų kalėjimas paskutinė mano viltis... – susigraudinusi išlemeno Džo ir net išspaudė ašarą.
- Na na, neverkite. Iš kur žinote, kad nė vienas matytas žmogus neatitiko jūsų šeimininko reikalavimų? – ramindamas paglostė Džo plaštaką, kurią, ši su dideliu susitvardymu vos nenusišluostė į apsiaustą.
- Oi tai paprasta! Jis juos nužudydavo, o jų nukirstas galvas atsiųsdavo man kaip neigiamą atsakymą.
Raišasis Vokietis taip staigiai sustojo, kad Džo iš inercijos atsitrenkė į jį. Pamačiusi nesuprantamą jo miną, mergina mintyse nusišypsojo. Tokios reakcijos ir tikėjosi. Ką gi pagąsdinkim.
- Aš tokia kvailelė! Užmiršau pasakyti, kad mano manymu atitikusius šeimininko reikalavimus žmogų nupirkdavau ir siųsdavau tiesiai bosui. Deja, nė vienas nepataikė į dešimtuką.
- Ir kiek tokių nusiuntėte savo šeimininkui? – atsigavęs po trumpo šoko paklausė Trentas ir vėl ėmė kilti laiptais.
- Oi, pamečiau ir skaičių! – apsimetusi, kad masto, Džo patempė apatinę lūpą. – Na apie 600, plius minus, žinoma.
- 600! – klyktelėjo Raišasis Vokietis ir vėl staigiai sustojo.
- Na plius minus.
- Klausyk, Trentai, kodėl stabdai eismą? – pasigirdo kapitono klausimas už Džo nugaros.
Raišasis Vokietis jį praleido pro ausis ir vėl ėmė kilti laiptais.
- Ir kas lauks jūsų, panele Smile, jai nerasite to unikalaus vergo? – atsigavęs po antro šoko paklausė valdytojas.
- Kaip ir visiems mano išrinktiems nelaimėliams, - Džo pridėjo pirštą prie gerklės ir perbraukė juo horizontaliai.
Raišasis Vokietis išblyško nors tuo ir buvo sunku patikėti.
- Kas jūsų šeimininkas, mieloji? Gal būsiu girdėjęs.
- Nesu įsitikinusi, jį vadina Širdžių Ėdiku.
Trentas net susvirduliavo išgirdus šį vardą. Veido spalva įgavo žalsvą atspalvį. Ha, girdėjo apie  jį. O kaip gi. Širdžių Ėdikas – tai garsus baronas, gavęs pravardę neperkeltine šio žodžio prasme. Jis turtingas ir žiaurus. Jis galingas ir žinomas. Jis įsikūręs saloje, kurioje rengia turnyrus. Išgyvenimo turnyrus. Visi kas girdėję šį vardą, žino, kad Širdžių Ėdikas ieško geriausių kovotojų. Nesvarbu kas tai vyras, moteris ar vaikas. Jei jis unikalus, Širdžių Ėdikas jį suras ir nusipirks. Po visą pasaulį klajojo jo agentai ir ieško naujų vergų turnyrui. Džo pasinaudojo jo vardu, nes žinojo kiek baimės įvarys vien paminėjus baroną. Raišasis Vokietis negalės atsisakyti parduoti Saliamono. Barono reputacija puikiai žinoma. Apie jo žiaurumą sklando istorijos. Viena iš jų, tai kad jaunas vergų pirklys atsisakė parduoti Širdžių Ėdiko agentui, jo manymu unikalią moterį. Apie tai sužinojęs baronas įsakė slapta pagrobti moterį, o pirklį įmesti į duobę, vidury dykvietės. Daugiau niekas jo nebematė. Trentas tikrai nenorės rizikuoti savo kailiu, nors ši ir saugoma tvirtovės tarybos. Baronas pavaldinių turi visur.
- Žinote, man nebaisu. Man tik gaila nelaimėlio, kurį išsirinksiu šiandien aukcione. Čia paskutinė viltis... – mergina vėl išspaudė ašarą.
- Jūs tokia drąsi! – išspaudė jis. – Tikiu jums šiandien pasieks, - ir nutilo.

Džo pasimetė laiptelių skaičiuje. Atrodo jie kopė amžinybę. Jai ėmė gelti kojas dėl aukštakulnių batų. Kai manė daugiau nežengs nė žingsnio, pagaliau koja pasiekė erdvią aikštelę. Priešais buvo tik vienos metalinės durys. Visi sunkiai kvėpavo, išskyrus Raišąjį Vokietį. Šis priėjęs prie durų pabarškino. Pasigirdo metalo braškėjimas ir duryse atsivėrė mažas, akių lygyje esantis langelis.
- Atrakink, Karlai. Viskas gerai.
- Klausau, pone.
Langelis užsivėrė, pasigirdo sunkus trekštelėjimas spynoje. Trentas ištraukė iš kišenės žiedą su šešiais raktais. Radęs reikiamą įkišo ir pasuko. Durys sunkiai prasivėrė.
- Saugumo labui, - pašmaikštavo Raišasis Vokietis.
Visi nervingai nusijuokė. Durims iki galo atsidarius į nosį trenkė priplėkęs oras. Džo vos suvaldė kosulį. Prie sienos stovėjo mažas, bet stambus ir raumeningas žmogelis. Šalia, jo ūgio kopėčios. Už Džo nugaros pasigirdo krizenimas. Ji ir pati vos susilaikė nuo prunkštelėjimo, nes vaizduotė jau piešė paveikslą, kaip šis nykštukas, pasilipęs ant kopėčių rakina duris. Bet pamačiusi jo nepasitenkinimą ir raudonį skrostuose nutylėjo. Ji flirtuojančiai pamerkė jam akį. Šis dar labiau nukaito.
- Sveikas, Karlai! Koks oras pažemėje? – pašmaikštavo kapitonas ir visi nusikvatojo.
- Nekibk prie jo, drauge, - burbtelėjo Raišasis Vokietis, tačiau jo veide toliau švietė šypsena. – Jis nepakeičiamas.
- Taip, kai reikia atrakinti duris!
Vėl juoko priepuolis.
- Tavo žiniai, kapitone, mane paaukštino, - pasigirdo stiprus žmogelio balsas.
- Matau, naujos kopėčios su dviem papildomom pakopom!
- Gana! – įsiterpė Trentas. – Čia yra dama, kapitone, nepamirškit. O dabar rodyk kelią, Karlai.
Nykštukas pasitempė ir nužingsniavo. Jo rudi ilgi plaukai buvo supinti į kasą, kuri kaip švytuoklė lingavo pagal jo žingsnių taktą. Džo jis patiko. Nepuolė kapitono, kai šis šaipėsi, nesikeikė, paprasčiausiai išliko ramus. Karlas vedė siauru koridoriumi, kurį apšvietė kabantys deglai. Mergina pamatė dar vienas duris, tik šįkart grotuotas. Karlas švilptelėto ir prie durų jau stovėjo kitas sargas. Džo darėsi karštą. Kuo gilyn ėjo, tuo karščiau darėsi. Taip jie praėjo dar penkias grotuotas duris. Pagaliau pasigirdo prislopinti balsai. Atrakinus paskutines duris, Džo ir kiti atsidūrė naujame, bet penkis kart erdviame koridoriuje. Šis buvo kitoks. Abiejuose pusėse ėjo eilės durų. Vos įėjus įsivyravo mirtina tyla. Trentas šyptelėjo. Jis buvo patenkintas, kad laikomasi jo taisyklių.
Karlas vėl pajudėjo kaip ir visi kiti. Džo jautė nematomus žvilgsnius. Čia oras – troškus, jautėsi nešvarumo ir prakaito mišinys. Merginai darėsi sunku kvėpuoti, veidą padengė nuo karščio rasos karoliukai. Apsiaustas tapo sunkus, o lagaminėlis toninis.
- Karlai, kaip reikalai dėl aukciono? – pasidomėjo Raišasis Vokietis, jo lazdos bumbsėjimas pradėjo nervinti Džo.
- Viskas paruošta, pone. Atrinkti kaliniai laukia paskirtoje patalpoje, pirminei klientų apžiūrai.
- Nuostabu. O kaip reikalai dėl mirtininko?
- Buvo problemų, tačiau Remas susitvarkė. Jis ir dar keturi nutempė jį į Pasimatymų kambarį.
Raišasis Vokietis pasiuto juoktis, taip pat ir kapitonas. Džo sukluso, kai tik buvo paminėtas mirtininkas. Ji nusprendė veikti ir nieko nelaukti.
- Mirtininkas? Pasimatymų kambarys? – naiviai perklausė ši. – Kaip įdomu!
- Mirtininkas, kuriam bus įvykdyta mirties bausmė, mieloji. O pasimatymo kambarys, tai patalpa iš kur puikiai matosi jo mirties vykdymo vieta.
- Remui teko jį sukaustyti grandinėmis. Žinoma, tas pabaisa padarė taip, kad žudikas žvelgtų pro langą.
Trentas vėl nusikvatojo.
- Remas, jo niekad nemėgo, nusprendė Saliamoną pakankinti. Ot žaltys!
- Aš girdėjau apie tą žudiką, - įsiterpė vienas iš keleivių. – baisus padaras.
- Nieko. Nebe daug liko gyventi, - patenkintas tarė kapitonas.
- Sakote baisus padaras? Žudikas? – vėl įsiterpė Džo.
- O taip! Jo profesijoje jam lygių nėra.
- O kokia jo profesija? – klausimas nuskambėjo kvailai, Džo nekentė savo vaidmens.
- Žinoma, žudiko. Jis karys. Tiksliau pasakius, greičiau buvusio kario, - kikendamas pasakė kapitonas.
- Aš noriu jį pamatyti, - žaismingumas dingo iš Džo balso.
Visi tokiam tvirtam pareiškimui nustebo, tik Raišasis Vokietis vietoje suakmenėjo.
- Bet... be... t...
Atrodė, kad jis tuo kris be sąmonės. Džo gerai jį suprato. Jis negali jai atsakyti. Širdžių Ėdiko „agentui“ niekas neatsako. Tačiau jis pamigins ją perkalbėti.
- Mesjė Trentai, aš nesakau, kad jį pirksiu, aš tik pasakiau, kad noriu jį pamatyti.
- Panele... – pradėjo jis vos atgavęs galėjimą protauti.
- Juk jūs man neatsakysite? Mano šeimininkui tai nelabai patiktų, - saldžiai šypsodamasi pabrėžė paskutinį sakinį.
- Bet kiti parduodamieji...
- Aš net nežinau ar tas žudikas tikrai toks geras, kaip apie kalba. Aš tik į jį žvilgtelsiu. Pažadu pažiūrėsiu ir į kitus parduodamuosius.
Trentas kaip pralaimėtojas nuleido galvą ir kažką burbtelėjo Karlui. Šis išsprogino akis ir pažvelgė į Džo kaip į pamišėlę.
- Judinkis!!! – užbaubė ant vargšo nykštuko.
Šis pasileido, kiek leido trumpos kojos, bėgti.

Džo jautėsi laimėjusi mūšį, tačiau ne karą. Ji išdidžiai stovėjo apsupta dešimties Trento sargybinių priešais plačias grotuotas duris. Ji jautė nebylius vyrų žvilgsniu, bet nekreipė dėmesio. Ji žvelgė į tamsų, gigantišką šešėlį, surakintą storų grandinių, vidury kameros. Šalia durų Raišasis Vokietis tyliai šnibždėjosi su kapitonu. Džo tas nepatiko. Jai nepatiko jų veido išraiškos. Ji nujautė kažką negero. Pagaliau Trentas pasisuko į merginą ir davė ženklą sargybiniams. Šie praskleidė žiedą ir Džo žengtelėjo į priekį.
- Jūs tikrai norite eiti į vidų ir dar viena? – nervingai paklausė gal šimtąjį kartą.
Ji tik linktelėjo.
- Stovėkite nuo jo atokiau ir...
- Nesijaudinkite, - pertraukė Džo, kuriai kantrybė seko kas minutę.
Raišasis Vokietis pasitraukė į šoną ir vienas iš sargybinių vardu Remas, metęs į Džo piktą žvilgsnį, atrakino Pasimatymo kambario duris. Džo nekentė šio pavadinimo. Ji neįsivaizdavo ką turėjo išgyventi Saliamonas, matydamas kaip ruošiama jo mirties vieta. Peržengus kameros slenkstį, už nugaros dzingtelėjo durys. Džo krūptelėjo. Gigantiškas šešėlis net nepajudėjo. Jo poza priminė X raidę. Džo giliai įkvėpė ir virpančiais keliais ėmė eiti aplink kalinį.
- Moteris, - pasigirdo šiurkštus, kiek prikimęs balsas.
Mergina vos nesustojo iš netikėtumo, tačiau to nepadarė. Ji dėjo netvirtus žingsnius, kol neatsidūrė priešais Saliamoną. Veidas prieš veidą. Ji ilgai tylėjo. Jis tylėjo. Ilgai studijavo jį. Jis studijavo ją. Norėjo pažiūrėti kaip jausis šalia jo. Jis laikėsi laisvai, bet jo žvilgsnis lyg grobuonio hipnotizavo ir laikė Džo nematomuose spąstuose. Jis buvo pavojingas. Susikaupęs pyktis ir dar kažkas... gal pasidavimas, visa tai sklido nuo jo.
- Ne, aš tavo stebuklas, - Džo pasakė taip ramiai ir tyliai, kad nustebo pati.
Viduje ji drebėjo lyg maža mergaitė. Šalia Saliamono ji jautėsi kaip skruzdėlė ar Karlo pusseserė.
- Stebuklais aš netikiu, - lyg keiksmažodį išspjovė jis.
- Po 3 valandų tu būsi laisvas, - pasakė šnibždėdama. – Tiki ar netiki, bet pirma patylėk ir leisk man pasakyti, kol dar neapsigalvojau. Ir nutrink tą kvailą, „bauginančią“ kaukę nuo veido.
Saliamonas buvo tikras milžinas. Daugiau kaip dviejų metrų ir 50 centimetro ūgio. Juodi plaukai plaikstėsi ant nugaros ir pečių, sidabrinės akys primerktos ir nukreiptos į Džo. Gal bandė atspėti, kas po apsiaustu? Oda bronzinės spalvos, nosis truputį pakrypusi, turbūt nekartą sulaužyta, o lūpos iškreiptos į įžūlų šypsnį. Jis jai priminė indėnų rasės karį, kurio piešinius matė Grigo krautuvėje.
- Prieik arčiau, - įsakė jis. – Nejau nori, kad tie parazitai girdėtų kiekvieną žodį?
Džo papurtė galvą ir kiek pasijaudinusi žengtelėjo kelis žingsnius į priekį. Saliamonas net nekrustelėjo.
- Arčiau...
Nenuleisdama nuo jo akių, žengė dar tris žingsnelius. Dabar juto jo alsavimą sau į pakaušį, tad jai teko pakelti galvą, kad galėtų jį geriau matyti.
- Panele Smile... – sukarkė Trentas.
- Nesijaudinkit, viršininke. Visas gerai ar ne, Saliamonai? – klausiamai pažvelgė į jį ir vos judindama lūpas pridėjo, - jei nori gyventi padėk man, o aš tau.
Jis ilgai žvelgė į ją net nemirktelėdamas. Džo pasijuto nejaukiai, bet nenulaido akių. Pagaliau lyg radęs atsakymą tarė:
- Taip.
Visi už kameros atsiduso, tačiau sargybiniai toliau laikė rankas ant ginklų.
- Aš esu Džo Blek. Neklausk iš kur esu vis tiek neatsakysiu. Esu čia, nes man sakė, kad tu geriausias spąstų ir šiaip visokių dalykų meistras. Man reikia tavo pagalbos... – Džo nervingai nurijo seiles, - pagalbos patekti ir ištrūkti iš Nesugrįžusiųjų miesto.
To kas sekė toliau mergina nesitikėjo. Saliamonas pradėjo juoktis. Taip juoktis, kad net ašaros ėmė bėgti. Visas jo kūnas tirtėjo. Ne to tikėjosi Džo. Ji skausmingai prikando lūpą ir užmerkė akis, nes jai pačiai ėmė kauptis ašaros. Tik ne juoko, o nusivylimo. Ne kalėjimo viršininko jai reikėjo bijoti, o pačio kalinio. Ji nepajuto kaip juokas nurimo, o Saliamonas ėmė ją dar įdėmiau stebėti. Viena išdavikiška ašara nubėgo pabalusiu skruostu.
- Tu beprotė.
- Ne tu pirmas man sakai, - pareiškė ji pašnibždom.
- Tęsk, - liepė tylus šiurkštus balsas.
- Jei... mums pavyks... tu..., - Džo giliai įkvėpė ir atsimerkusi tęsė, - Tu gausi laisvę, gausi visus miesto turtus, gausi...
- Kam tau tai? Manai, jei mane išpirksi, vėliau aš negalėsiu tave užmušti ir gyventi kaip seniau? Klausiu dar kartą, kam tau tai? Įtikink.
- Aš negaliu pasakyti. Tai gali kainuoti tau gyvybę. Pasakysiu tik viena, su tavim ar be tavęs, aš vis tiek keliausiu į Nesugrįžusiųjų miestą.
- Tau nepavyks manęs ištraukti, - tai pasakęs pažvelgė virš jos, kur buvo viskas paruošta jo mirties bausmės vykdymui.
- Pavyks.
- Jei ir taip...
- Pavyks.
- Tada aš tau padėsiu įvykdyti kvailiausią ir kartu pavojingiausią mano gyvenime dalyką. Duodu savo žodį.
Mergina iš palengvėjimo atsiduso ir atsipalaidavo.
- Tačiau perspėju tave, - pasilenkęs prie Džo ausies sušnibždėjo, - aš sužinosiu visas tavo paslaptis.
- Tau nepavyks. O jei būsi per daug įkyrus...
-?
- Kartą labai supykusi sunaikinau miestelį, kuriame gyvenau su... su broliu.
Saliamonas atkragino galvą ir dar garsiau nusijuokė nei pirmą kartą. Turbūt nepatikėjo. O kaip gi, Džo iš išorės atrodė trapi ir silpna, tačiau viduje mieganti galia galėjo prasiveržti bet kurią akimirką. Jei tik ji praras kontrolę, jei tik išlaisvins keršto ištroškusią savo dvasią, tai aplinkybės gali būti liūdnos. Kartą ji prarado kontrolę... nieko neliko... niekas neišgyveno...  Ji bijojo tos galios, bet ir garbino ją.
- Tai kaip? Sutarta? – nuvijusi niūrias mintis dar kartą paklausė.
Žudikas nenoriai, o gal nepatikliai linktelėjo. Patenkinta savimi, Džo nusišypsojo jam ir riktelėjo:
- Mesjė Trentai, baronas Širdžių Ėdikas bus LABAI patenkintas! Radau, tai ko ieškojau. Jis unikalus!
Džo vos nenusijuokė balsu, pamačiusi Saliamono veido išraišką. Šis supratęs jos gudrybę tik papurtė galva, o lūpose pražydo šypsena. Ji atsakydama jam, slapčia mirktelėjo ir išėjo iš kameros. Jis tik dabar suprato kaip rimtai Džo Blek yra nusiteikusi, jei neišsigando pasinaudoti barono vardu. Jis ėmė žavėtis jos protu ir pastangomis, kad nepabijojo atplaukti čia ir nusipirkti, jau nuteistą mirties bausmei žudiką. Ji nors ir buvo kvaištelėjusi, bet velniškai drąsi mažylė. Ir jam tai patiko. Jo laukia įdomi ateitis. Ir mirtinai pavojinga.

Visi buvo šokiruoti. Ir sargybiniai, ir baržos kapitonas, ir likusieji aukciono dalyviai. Tik Trentas laikėsi ramiai. Jis iš anksto žinojo, kad panelei Smail patiks žudikas. Kaip ji ir sakė, Saliamonas unikalus. Mintyse jis save keikė, kam neprilaikė liežuvio, kai kalbėjo su Karlu apie reikalus. Vien paminėjus žodį ŽUDIKAS, jis pastebėjo kaip merginos dėmesys tapo budrus. Jis galėjo kaltinti tik save. Tačiau kaip panelė Smile ir žadėjo, ji apžiūrėjo ir kitus aukcione parduodamus kalinius. Jų buvo dešimt. Nuprausti, aprengti švariais drabužiais, apkirpti. Džo juos apžiūrėjo iš toli. Ji manė, kad pabus tyliai ir pasistengs neatkreipti į save dėmesio. Tačiau vos peržengusi kambario slenkstį, jos dėmesį patraukė jaunas, labai liesas, tačiau simpatiškas vaikinukas. Nedaugiau kaip 13 metų. Ji nesitikėjo pamatyti čia vaikų. Gal ji ir apsiriko dėl jo amžiau, bet jis atrodė kaip bręstantis paauglys. Jis stovėjo pačiame gale, paskutinis iš dešimties. Rodės norėjo pasislėpti, o gal greičiau tapti nematomu.
Džo nusprendė jį nupirkti. Jis per jaunas, kad kalėtų. Per jaunas, kad pajustų tikrą gyvenimo vertę.
- Už ką jis? – paklausė mergina, neatitraukdama akių nuo vaiko, Raišojo Vokiečio.
- Sukčiavimas. Kartu su vyresniu broliu apsukdavo galvas moterims ir išviliodavo viską, kas turi vertę. Gaila sučiupo tik šį.
- Bet jam nedaugiau kaip 13 metų! O dar moterys...
- Jūs nematėt jo vyresniojo brolio, panele Smile, - rimtai pareiškė. – Jis tikras demonas su puolusio angelo išvaizda. Nė viena moteris, kokią ji bebūtų, jauna ar sena, turtinga ar beturtė, negali atsilaikyti to demono kerams. Jos lyg užkerėtos puola jam po kojų! O jam tik 15 metų! Kas bus, kai taps vyru?
- Turės nuosavą haremą, - burbtelėjo Džo, o garsiai tarė, - aš perku jį.
Kalėjimo valdytojas nustebęs pažvelgė į ją.
- Kažin ar baronui bus naudos iš vaikėzo...
Džo neleido jam baigti.
- Aš perku jį sau. Jei galima be aukciono. Štai, - padėjusi savo lagaminėlį ant medinio stalelio, jį atidarė ir ištraukė skrynelę su auksu. – Už Saliamoną ir už berniuką. To tūrėtų pakakti, baronas labai dosnus.
Trentas atidarė skrynelę ir vos nenugriuvo aukštielninkas. Tiek aukso vienoje vietoje dar nematė ir nelaikė rankose...
- Tai labai dosnu... iš jo malonybės, - vos apversdamas apsunkusį liežuvį išlemeno. – Aukcione jums nebūtina dalyvauti. Berniukas jūsų, o Saliamoną jau nuvedė į baržą. Jūs galėsite visų kitų palaukti mano kabinete, - kalbėdamas net nežvelgė į Džo. Jo akys buvo prilipusios prie aukso. 
- Vaikinukas eis su manimi, noriu pradėti pažintį.
Trentas tik linktelėjo ir davė ženklą vienam sargybiniui, nurodydamas žvilgsniu į berniuką. Raišasis Vokietis pats nepastebėdamas vis glostė žibančias aukso monetas. Tikra žebenkštis. Sargybinis priėjęs prie vaikinuko kažką pakuždėjo ir linktelėjo Džo pusėn. Berniukas nedrąsiai, bet greiti metė žvilgsnį į ją ir vėl nudelbė akis žemyn. Mergina jau žinojo, ką darys su savo „pirkiniu“. Ji nusiūs jį pas Kurmį ir Tomą. Jie gerai pasirūpins vaiku. Ten jam bus saugu ir neprisidarys naujų bėdų. Ten atgaus sveiką išvaizdą ir jėgas. Sargybinis neskubėdamas atvedė kalinį. Džo šypsodamasi padėjo ranką berniukui ant peties ir ramindama spustelėjo. Jis siekė jai iki peties, bet netrukus praaugs ją ir taps stipriu vyru.
- Kuo tu vardu, mielasis? – švelniai paklausė.
Berniukas tylėjo, tačiau kai sargybinis jį stumtelėjo, išlemeno:
- Gajus, ponia.
- Gražus vardas, Gajau, - tarė lyg tikra motina, nors juos skyrė kokie šeši metai. – Eime su manim. Greitai plauksim iš čia.
Gajus pakėlė galvą ir pažvelgė savo rudomis akimis. Juose švietė neslepiamas džiaugsmas. Džiaugsmas ir padėka. Ir pasitikėjimas. Setas ja didžiuotųsi.