Kai šešėlis dar blaškosi...

Išaušo ankstus, erzinantis rytas. Tarsi ilga alėja, kuria be perstojo burzgia dvokiantys automobiliai, žygiuoju į mokyklą. Dar sunku pilnai atplėšti nuo miego sulipusias akis. Ima pyktis, nors per dvyliką metų prie viso šito jau turėjau priprasti. Juolab, kad šiandien pavasaris, deja, tik kalendorinis. Vis dėlto, suprantu, kad sunkiausia yra pakęsti monotoniją. Nuo monotonijos galima numirti ar bent jau išprotėti. Bet juk aš visad svajojau išprotėti! Kodėl tuomet taip keikiu šiuos rytinius „pasivaikščiojimus“?
  - Labas rytas, - pasisveikina Milda, uždususi nuo bėgimo. Niekaip negaliu suprasti tokių žmonių, kurie bėga pas pažįstamą žmogų, pamatę jį už kelių dešimčių metrų. Aš apskritai visad stengiuosi būti nepastebėta, ypač rytais.
  - Sveika, - atsakau aš, tiesa, vos išlemenu. Velniškai sunku yra kalbėti, kai visą naktį tapei žmonių portretus iš fotografijų.
  Ėjome vos kelias minutes iki mokyklos, bet netgi ir tos man siaubingai prailgo. Nemėgstu tuščiažodžiauti, nemėgstu šnekėti apie namų darbus, ar artėjančius valstybinius egzaminus. Kartais pagalvoju... Kartais pagalvoju, kad galbūt apskritai nemėgstu bendrauti su žmonėmis. Ne, ne su visais. Tačiau su tais, su kuriais noriu bendrauti, nesugebu.
  Vos įžengiame su Milda į mokyklą, pasijaučiu taip, lyg būtume peršokusios per kelių valandų laiko tarpą. Mokykloje jau verda gyvenimas, atrodytų, kad dabar ne rytas, o vidurdienis. Kuo greičiau stengiuosi nueiti į klasę, kuo greičiau išsilaisvinti iš viso šio šurmulio. Kai eini per pertraukas mokyklos koridoriais, visai negirdi, ką konkrečiai šneka žmonės. Jų tiek daug ir tiek daug visi jie kalba. Tačiau puikiai gali įsivaizduoti, koks pokalbis vyksta. Visai nepatrauklu, man atrodo, šnekėti mokykloje. Verčiau susitikti ir šnekėti su draugu miške ar kokiam parke, bet tik ne mokykloje.
  Atsisveikinusi su Milda, įžengiu pro klasės duris. Kaip tik tuo metu, garsiai, mane apkurtindamas, sučirškia mokyklos skambutis. Nustembu. Klasė tuščia. Iš tiesų, jau savaitę nesidomėjau mokyklos gyvenimu, todėl apsisuku ir visai nesijaudindama patraukiu link „meno tvirtovės“.
  Ten, antrajame aukšte, yra vienintelis kampelis, kur malonu sėdėti, nors grindys šaltos ir kietos. Įsitaisau kamputyje ir išsitraukiu kažkokį skaitalą. „Kol išauš rytas... “ – Mušinsko novelės. Verčiu bet kurį puslapį ir skaitau noveles. Kai mokykloje skaitai knygas, pasiutusiai sunku susikaupti. Kartais atrodo, kad net miške pavasarį, kai plėšosi paukščiai, lengviau susikaupti skaityti. Vis dėlto, pradedu rimtai skaityti, bet šalia išnyra žmogus.
  Nežinau, kaip jis taip sugebėjo, bet visai išmušė mane iš vėžių. Atsisėdo šalia, vos per metrą. Taip mes prasėdėjom visą pertrauką, tačiau man pasirodė, kad jis nė nematė manęs. Keista, maniau, kad šis kampelis tik man mielas.
  Taigi, jis sėdėjo, klausėsi muzikos, kažką rašė į sąsiuvinį. Sėdėjau ir vis šnairavau į jį, į jo rašliavas. Man pasirodė, kad jis rašė kažką panašaus į dienoraštį. Puslapio viduryje didelėmis raidėmis buvo parašytas merginos vardas, dabar tiksliai nepamenu koks. Keista, kodėl, bet kai tokioje aplinkoje sėdi šalia tavęs nepažįstamas žmogus, jautiesi surakintas šimtais grandinių. Ir aš taip jaučiausi, nė nežinojau kur dėtis. Staiga mane apėmė nerealus jausmas, nes į galvą pradėjo lįsti šios dienos prisiminimai, kurie man pasirodė labai reikšmingi: ryte, vos atsikėlusi išvydau nuvytusį gvazdikėlį, kuris dar vakar buvo gyvas ir gražus. Eidama į mokyklą, pirmą kartą šiais metais, pamačiau sniegeną. O dabar... Dabar šis žmogus. Galbūt  jis pats pas mane atėjo, kad aš jį pastebėčiau. Aš juk niekuomet nesu jo mačiusi. O jis... Jis toks ypatingas.
  Pagaliau įsidrąsinau ir ėmiau atidžiai apžiūrinėti nepažįstamąjį vaikiną. Jis atrodė visai atsipalaidavęs, tačiau susimąstęs. Visą laiką buvo nuleidęs galvą žemyn ir jo veidą šiek tiek užgožė garbanoti, ilgi, tamsūs plaukai. Jis, iš tiesų, rašė labai susikaupęs. Atrodė, kad jis nė negirdi savo muzikos. Rašė ir šiek tiek kraipė galvą į šonus. Stengėsi sudėti taisyklingai visas mintis, sakinius... Tuomet aš supratau: Jis – Jim‘o Morrison‘o šešėlis. Jis gimė tam, kad tęstu legendos misiją šiame pasaulyje. Taip, jis reikalingas šiam pasauliui.
  Taip sėdėjau ir mąsčiau dar pusvalandį, kol nuskambėjo skambutis į pertrauką. Buvau kaip niekad susižavėjusi šiuo žmogumi, gyvenimu. Nepamenu, kada mane būtu buvusi apėmus tokia euforija. Net vaikystėje, kai atsikeldavau Kalėdų rytą ir lėkdavau prie eglutės ieškoti dovanų, nesijaučiau taip pakylėta. Žmogus numirė, bet jo šešėlis dar blaškosi...