Draugas

Mano vardas Jensenas - prisistato nepažystamas vyras, apsirengęs odiniu paltu, ir apsiavęs geltonais guminais batais. Jo veidą puošia galuose užriesti ūsai.
Jūs Misteris Kipas?
Taip, tai aš. Ar jūs žinote adresą? Jis patylėjo akimirką:
Susitikimo vieta yra Lofotenų salose. Man pavesta jus ten nugabenti. 

Prieplaukoje tarp mažų žvejibinų laivelių ir valčių įsprausta plūduriavo nedidelė motorinė valtis. Aš atsisėdau jos priekyje, Jensenas atrišo valtį ir irklu atsispyrė nuo prieplaukos. 
Bangavo nestipriai ir pro debesų properšas kartais nušvisdavo saulė. Vandens purslai sublizgėdavo, valčiai skrodžiant bangas. Priešais migloje panirdavo ir vėl iškildavo salos.
Maždaug po pusvalandžio Jensenas sumažino greitį, priešais mus stūksojo uolėtas krantas.  Mus pasitikusio vyro barzda turėjo gelsvą atspalvį. Paisiveikinam paspausdami vienas kitam ranką.
Jūs iš Lietuvos?
Taip, iš Lietuvos. Iš kur jus apie mane sužinojot?
Leituvoje mes turim gerų draugų. Jie sakė, kad jūs atvyksit.
Eime, aš jums aprodysiu savo kuklias valdas.
Elektros energiją mums tiekia saulės baterijos ir vėjo jėgainė. Taip mes galime būti tikri, kad jie nepakiš mums kojos, bet šioje vietoje. Nors kita vertus jūs suprantate, kad egzistuoja daugybė kitų būdu pakenkti žmogui, jei to norima. Žmogus sudėtinga būtybė ir nors jam galima pakenkti, jis visada sugeba prisitaikyti. Ar jūs klausote? Kaip tik tuo metu dairiausi aplinkui stebėdamasis gamta ir labiausiai tuo kad aplinkui iš skyrus mus, Jenseną ir žuvedras nieko nebuvo matyti.
Kas tie Jie ir pirmiausia, kas esate jūs?
Suprantama, jums kyla įvairių klausimu, bet palikime juos kitam kartui, turime ne daug laiko, o reikia kai ką svarbaus aptarti. Aš atstovauju organizacijai, kuri rūpinasi žmogaus išsaugojimu. Šioje saloje mes turime požeminę laboratoriją kurioje atradome būdą, kaip dirbtiniu būdu padidinti žmogaus intelektualinius sugebėjimus. Jūs turbūt esate girdėję apie bandymus sukurti dirbtinį intelektą.
Tai bandymai sukurti mašinas, kurios sugenėtų pačios mąstyti ir priiminėti sprendimus.
Mes sukųrėme mašiną, kuri gali vieno žmogaus inelektą perduoti kitam.
Nesuprantu, kodėl man tai sakote ir kuo galiu jums padėti.
Matote, mums reikalingas savanoris, kuris galėtų paaukoti savo intelektą vardan šio kilnaus tikslo. Tik įsivaizduokite, kokių atradimų galės padaryti žmonės turintys protinių sugebėjimų, du tris, ar daugiau kartų  viršijančių mūsų civilizacijai įprastą proto potencialą. Mes ieškojome tinkamo kanditato šiai misijai atlikti jau kelėtą metų, galima sakyti, kad mums labai pasisekė, kad radome jus. Bėje, kaip ir jums.
Man?! Kokia man iš to gali būti nauda?
Šiais laikais labai daug nelaimingų žmonių. Jie įsitraukę į juslinius patyrimu ieško nusiraminim, tuose dalykuose, kuriuos gali pasiūlyti civilizacija, bet gavę tai ko norėjo, visada ieško dar. Tai tikra mūsų amžiaus rykštė. Jūs sutinkate su manimi?
Paaukojęs savo intelektualinius sugebėjimus mokslui, jūs atsikratysite jus slegiančios naštos. Pagalvokite, jokių vidinių priekaištų ar jus trigdančių pašalinių minčių. Jei prisidėsite prie mūsų, gyvensite ramiai, štai tokiame ar dar gražesniame pasaulio kampelyje viskuo aprūpintas.
Sakykit, kuo užsiima jūsų Organizacija? Iš ko jūs gyvenat, suprantu alternatyvi energija ir panašiai, jūs kas nors remia?

Mes organizuojame susitikimus su paraleliuose pasauliuose gyvenančiomis butybėmis, taip pat galim padėti susitikti su mirusiais giminaičiais ar draugais.

Mane kaip tik labai domina susitikimas su vienu žmogumi, su kuriuo aš jau keletą metų negaliu susisiekti. Ar galėsite man padėti?
Jums tereikia įstoti į mūsų gretas ir jūs sutiksite tai ko jūs ieškote.
Aš turiu pagalvoti.
Gerai, rįžkite į  miestą  dar iki vakaro mes jus susirasime.
Tiesa, kuo jus vardu?
O taip,  pamiršau jums prisitatyti. Vadinkite mane Das.
Das? Ar tai jūsų tikras vardas?
Pats tikriausiais.
Jis ką nors reiškia?
Jis reiškia: “draugas“.
Prie valties nekantraudamas stoviniavo Jensenas. Das
pamojo jam prieiti.
Aš jums turiu kai ką - staiga prisiminė Senis. Iš kišenės jis išėmė kažką plokščio ir lenkta, iš kart atpažinau, kad tai tas pats vaikystėje mano pasigamintas bumerangas, kurį pamečiau žaisdamas pamiškėje prieš daugiau negu trisdešimt metų. Jis atrodė visiškai taip, kaip tą dieną: negrabiai išdrožtas iš lenktos kriaušės šakos, nupoliruotas nuo dažno mėtymo.
Iš kur jūs jį gavot?
Mums jį davė bendri mūsų draugai. Mūsų organizacijos narių įra visame pasaulyje. Galite jį pasiimti. Jei tai sukels jums malonius prisiminimus. Paėmiau jį ir nieko nesakydamas, padaviau ranką Jensenui, kuris nusivedė mane į valtį. Man nesinorėjo į ja lipti. Ji suposi vandenyje ir atrodė nesaugiai. Jensenas nuramino mane ir padėjo įsiropšti vidun. Vandens spalva dabar atrodė labiau žalia negu plaukiant į šį keistą susitikimą, turbūt dėl to, kad pro debesis vėl švietė saulė. Rankose spaudžiau savo bumerangą.
Jensenai, man dar neteko plaukti motorine valtimi, tikras smagumėlis! sušukau aš bandydamas perrėkti variklio gausmą.
Laikykis tvirtai! -  riktelėjo ir plačiai nusišypsojo Jensenas.