f.a.k

Gal reikėtų pradėti nuo prisipažinimo sau ir visiems kitiems jog esu pernelyg silpnas žmogus. Tiek dvasiškai tiek ištvermės atžvilgiu. Nors visuomet neigiu tai ir galbūt slepiu neigimu ir uždaru savo būdu-  pats puikiausiai suprantu, jog ištvermės daugeliu atveju man trūksta. Ir apsimesti, kad esi stiprus yra kur kas lengviau nei atskleisti savo tikrąjį „aš“ pasauliui – tiek mylimiems žmonėms, tiek visiems likusiems tavo aplinkos pažįstamiems.
Šiandiena yra dar viena tai įrodanti diena. Visą laik jutau neapsakomą šleikštulį tiek savim, tiek mane supančia aplinka. Nėra blogi tie žmonės, kurie suteikė man tokį jausmą, tiesiog jų pasaulis visiškai priešingas manajam. Nežinau kaip yra iš tiesų, bet vienintelis jiems apibūdinimas apibūdinimas būtų – „sraigtelis“. Jų veiduose, manierose ir visame kame tas žodis įgyvenęs. Tiek mechaniškas elgesys, tiek netikras juokas iš viršesnio pokštų, tiek hierarchiškas paniekos alsavimas. Dėl pastarojo tikrumo  sunku būtų ginčytis, bet jis man tikras kiek jį jaučiu pats, o ne kiek galiu jį paaiškinti.
Kaip atrodo žmogus be gyvenimo? O gal tiksliau – kaip atrodo žmogus be tokio gyvenimo, koks man yra vienintelis? Atrodo pilkas ir mechaniškas. Atrodo bejausmis ir stiprus. Bet visų svarbiausia, atrodo netikras, nereikšmingas ir svetimas. Išties, reikšmingiausias akcentas yra „Man“. Bet juk tai svarbiausia? O ne tai, kaip yra kitiems? Jei kiekviena akimirka plėšo mane į gabalus. Drasko tai ką buvau susikūręs iki šiol. Ir mintyse pasėja sprangų šleikštulį . Nei draugams, nei šeip pažįstamiems negali pažvelgti į akis, ne dėl to, ką tu darai, bet dėl to, kad tu esi silpnas. Siaubingas jausmas yra kovoti prieš save. Dėl ko žmonės tai daro? Manau, dėl savęs visų pirma. Galbūt dėl kitų.

Tai gi apie šiandieną. Ne žmonės su kuriais teks dirbti mane neramina, o žmonės tarp kurių man teko būtį. Didžiausios padugnės ir baisiausi žmogaus pavidalai – prostitutės, apsišikę priemiesčio pensininkai, nevalyvi alkoholikai ir kiti, tiesiog paprasti nuo gyvenimo išvargę, su juodai žalsvais maišeliais po akimis ir supuvusiais nagais  nabageliai. Su jais man teko grįžti iš darbo. Su jais man tenka važiuoti į darbą. Darbą kuris neteikia jokio malonumo, tik suslegia į maža menką padarą. Man nebaisu, ką teks daryti, nebaisu ką kiti pagalvos, bet ką pats apie save manau, tai tiesiogine prasme ištaško į skutus. Nejaugi visas mano gyvenimo sukauptas bagažas privedė mane prie dugno? Tokio klampaus ir, nors susidegink, skaudaus. Verčiau rinkčiau butelius, badaučiau, sėdėčiau ofise ar kraučiau  paslapčia dėžes... kuo toliau nuo žmonių akių... kuo toliau nuo tai, kas mane skatina būti žmogumi – draugų, nedraugų pažįstamu. ... Verčiau persikraustyčiau gyventi į į būdą ir nevaidinčiau, kad esu pilies vertas, nes to „džiaugsmo“ kaina mane nutemps į kapus .

Pripažinti reiktų ir tai, jog ėmiausi šio reikalo, kad įrodyčiau sau – esu stiprus. Kad pasakyčiau kitiems – turiu principus ir pan. Bet šlykštu, kokios pasekmės mane užklupo. Nebejaučiu ir neberandu prasmės bei džiaugsmo tame ką turėjau susikūręs iki šiandienos.
Gyvenu nuolatinio savęs gailėjimosi jausenoje. Psichologiškai esu žudomas. Dreba rankos, nevalgau nes neretai vimdo.  Krutinės lygmenyje jausmas tartum su lenta kas būtų vožęs... bet viską vainikuoja neaiškios kilmės gėda. Niekam negali apie tai prasitarti nes bijai, kad tave palaikys bailiu. Palaikys išlepusiu. Palaikys silpnu.

Ironiška, tai nuo ko tu bėgi atsiduria priešais nosį, pačiumpa tave už rankos ir išprievartauja. Taip ir jaučiuosi.
Dirbti pradėjau ankščiau nei oficialiai įdarbino. Darbas prasidėjo jau tada, kai ėjau į kursus. Jau tada maniau, kad mane supantys žmonės iš kito pasaulio. Dabar.. dabar aš toli nuo namų... vienas... silpnas.