Drovumas

Tie žmonės supančioti
Pančiais, kuriuos,
Deja, nusipynė jie patys.
Kažkada tikėjosi
Atitikti visas moralės normas,
Įtilpti į nepriekaištingos
Reputacijos formas,
Būti kukliais, etiškais,
Ir tikrai ne ekscentriškais.
Deja, neišsipildė jų kurtos
Tobulybės vizija.
Tarnauja jie ne idealumo,
O drovumo divizijoj.

Suvaržyti drovumo pančių,
Dabar nebegali žodžio ištarti.
Nors mintinai moka
Filosofinius veikalus,
Net pasakyti savo vardo
Jie nebemato reikalo.
Juos kausto geležinė baimė,
Jie gyvena savo
Sukurtoj nelaisvėj.
Baisiausia jiems
Būti pastebėtiems,
Būti apkalbėtiems,
Todėl jie tiki, kad
Geriausia visąlaik tylėti.

Ir tyli jie, tas tikra tiesa.
Jie nesupranta, kad
Drovumas ilgainiui tampa yda.
Už tai jiems įžūlūs dėkoja,
Kai droviųjų pratylėtus žodžius
Kaip savus eksponuoja.
Kiek tai dar tęsis?
Tikriausiai ilgai, tol,
Kol drovieji savo
Drovumo apdarus
Nusimes drąsiai ir viešai…