Prabėgęs mano gyvenimas

Aš jaučiausi gerai
Aš turėjau ką  valgyt
Aš mylėjau mamą
Aš turėjau laimę

Ji vis glostė mane
Vis ramino
Pūtė skaudantį pirštą
Ir plaukus šukavo...

O aš nieko pati padaryt nemokėjau
Nei šypsotis, nei verkti be tavo pagalbos...

O paskui, kai atėjo toks metas
Aš ėmiausi skristi kaip paukštis
Bet man vis dėl to nepavyko
Ir teko gaut lupti nuo tėčio...

Ir vėliau sutikau taip panašų,
Bet švelnų ir gerą, tada man atrodė
Priglaudžiau galvą ir nyko miestas,
Po truputį nyko pasaulis ir darėsi gera...

Paskui pasikeitė laikas
Atėjo vienatvė tamsi kaip rūsys
Tuščia kaip stiklainiai
Pilna nešvaros ir baimės...

Ir aš pradėjau gyventi,
Kai teko gyventi,
Išlįsti iš urvo
Ieškoti sau valgyt...

Ir ėjo gyvenimas greitai,
O kartais lėtai
Ir kai jau teko man mirti
Žinojau, išeinu aš lengvai...