Ilgesio rubikonai

Atplauks šaly pėdų man žuvėdra,
Pasakys, kad dangus spalvotas.
Išplauks krauju pasruvusiais sparnais.
Ir nudažys raudonais kliedesiais
Gyvenimą maniškį.
Supus mano sparnai,
Sugrius namai.

Statykime iš naujo,
Bet palikim saują kraujo.
Kad galėtume laimingi mirti
Tik statykime iš smėlio pily.
Nudažykim raudonai

Ir palikim visa tai.
Gyvenkime dar kartą
Gyvenkime vieni.
Ir galų gale - dar kart
Pripažinkim - buvom purvini.
Suteikit mum drąsos.

Aš žinau, ko tu tikies
Tu žinai, ko noriu aš.
Pažįstam dangų, jūrą, smėlį,
Tai pažinkim tai dar porą kartų.

Išsitraukime po kortą,
Tu širdžių karalius,
Aš - dama.
Pavadinkim tai drama.
Kartais mums tai duria,
Kartais - švelniai glosto,
Bet dažniausiai tai tiesiog yra.

Nieko panašaus dar nesu patyrus -
Viskas turi savo vietą, kainą, laiką,
Tačiau šitai to neturi.
(Net būrėja neišbūrė!)

Mes tik žemės paukščiai
Meilės kupini.
Padarai. Kartais laimingi,
Kartais labai liūdni.

Tai menka paguoda,
Kai žinai, kad nieko neturi.
Bet kartu tai viskas,
Ką turėt gali.