Tarpusavio santykių grožis

Ligos nykštukas jau vėl užgula tiek sunkiai, visai kaip nusipenėjęs paršas.
Taip, nenuneigiamai, labai išdidus pasidarė, sėdi ir sėdi, dargi nukopti neketina - kaip koks išnaudotojas.
Nors ir apmėto tai keiksmais, įvairiais sunkiais daiktais, ne ir ne, sėdi kaip įbestas.
Ar, teisingau, snaudžia.
Gerai, paliksime tą nykštuką ramybėje, dar tik nedaug pabadysiu jo nusilpusį kūnelį, kad nesutrėkštų mane visiškai.
„Nykštuk, ūūū, pastūmėk mažumėlę į dešinę! Ačiū! „
Matai, nėra tas vyriukas tiek nemalonus...
Vakar, kada norėjau įsikurti truputį patogiau, jis kietai užmerkęs akis, patempęs lūpą ir garsus  murmuliuodamis parodė gryną nepasitenkinimą - man nieko kito neliko, kaip daugiau nepajudėti.
Iš ryto pastebėjau, kad nykštukas padėjęs savo galvelę man ant pilvo, bet koją nukabinęs per lovos kraštą, kad man būtų patogiau.
Pakėliau jį už pažasčių atgal sau ant krūtinės, vargšelis atrodė toks neišsmiegojęs... ir visa tai tik todėl, kad norėjau patogumų!
Dar ilgai mane kamavo sąžinės graužatis, todėl atidaviau jam skanųjį saldainį, kurį taupiau vėlesniam laikui.
Saldainis dingo burnoje, bet po to sekęs saldusis ir šlapiasis bučinys ant mano skruosto, dar ilgai kaitino mano širdį kaip koks melsvai žalias termoforas.