Mano žydro meškiuko išpažintis

Mano žydras meškiukas vėl susisvaigo.

- Asile, - kartoju aš jam,

- Asile, ir vėl į tą pasikėlusią šliundrą?

Neatsako.

-Nūūū..., nenoriu aš tavęs skaudinti, bet priverti. Pažiūrėk tu i ją. Ne, geriau nežiūrėk, nes neišvalysiu pliurzės, kuri liks iš tavęs. Taip, jos kojos ilgos kaip šviečiantys Eifelio bokštai, per kuriuos pereina įvairaus plauko ir ne tik jo lankytojai.

Vėl tyli...

- Akys irgi gražios, blizgančios, bet veikiausiai tai tik nukainuoti lęšiai arba ji prijaučia „apsiratavusiųjų“ fanatikams. Aniway. Balsas storas, užkimęs, seksualus – štai ką padaro brangesnis pokelis „Mallboro“.

- Nūūū... Nesigruzink meškiuk. Pamąstyk ar ji norės kartu su tavimi nakti eiti barstyti žvaigzdžių? Ar šokinėsper pliūškančias balas ir džiaugsis lietaus nubučiuotais plaukais? Ar kartu laižys pavogta medų ir garsiai krykštaus, o vėliau bėgs nuo perpykūsių bičių i artimiausią prūdą ir nebijos nusimesti visų drabužių? Ar ji šokinės ant cukrinių debesų ir bandys pagauti visas ištvirkusias plaštakes? Ar....

Meškiukui nedąsiai bando išsiristi maža ašara.

- Ji šaipėsi, jog aš žydras meškiukas.

- Ką tu atsakei?

- Pasakiau, jog Kalėdų Senelio paprašysiu ružavo kailiuko.

- Asile...!, - susilaikau.

- Nepyk, mano mielas meškiuk, bet perdažytas kailiukas ne toks švelnutis, netikras ir neblizga, jis ne toks kokio nori tu, jis toks kokio nori ta tusčia garbėtroška!

- Kodėltau tai rupi? Kodėl aš?

- Gal todėl, kad ir man patinka taškytis balose, bučiuotis ledo arenoje, kol lūpos prišals prie kitų lūpų, o visi smalsuoliai spoksos, kol išvirs akys, gal todėl, kad man kaip ir tau patinka paleisti gyventi burbulus ir beribį dangų, o gal todėl, jog .... turiu eiti