Balandis

        Parkas. Susivėlę plaukai, žydras žydras džemperis. Nemeluoju jis žydresnis už dangų, eidama patikrinau. Žiūrėt aukštyn smagiau nei į kelią,, kurį mintinai žinau. Senas suoliukas.
        - Čiur mano! - perspėju besitaikančią prisėsti bobulką.
        Yeap, that's me...
        Aš žydra, o mano mintys tokios, sakyčiau, gal kreminės. Pagaliau aš šypsausi, nors man netinka šypsena. Seniai įtariai nužiūrinėja. Hm... keistuoliai, juk tai aš kvailai atrodau, kodėl nejaukiai jaučiasi būtent jie? Gera sėdėt ir stebėt. Niekur neskubant surūkyti vieną, antrą cigaretę, ... na gerai pakaks. Kątik praskridęs balandis- tai vienintelis dinamiškas veiksmas šioje vietoje. O gal pencininkų eiseną pavadinsit dinamiška? Kad gal ne... Neaišku tik viena- kodėl tas balandis nutūpęs taip spokso į mane. Reinkarnacija- įdomus reiškinys, bet jei tai ne vien paukštis, tuomet kas gi (po velnių!) mano turįs teisę drumsti mano vienatvę? Nuspyriau. Nesmerkit manęs. Balandis man trukdė. Dar nesugalvojau kam, bet tai jau padaryta tad... koks gi skirtumas...
        Saulė pernelyg kaitri (ir vėl pasės kelias strazdanas ant paties nosies galiuko, o tik išnyko keturios). Ir vėl tas balandis. Įžūlus padaras, turbūt tai mano miręs klasiokas. Jis buvo vienintelis keistuolis, kuris mokėjo štai taip stovėti ir žiūrėti. Pasakydavo viską neištaręs nė žodžio. Gerai, kad mirė. Jis man niekad nepatiko, nors mes nė karto nesišnekėjom, jo žvilgsnis buvo pernelyg baugus. Kai būna štai taip ramu kaip šiandien, imi manyti :"o, dabar galiu ir numirti!". Kliedesiai, nė velnio nenoriu. Einu nusipirksiu ledų. Taip, labiausiai mėgstu šokoladinius.
      - Ačiū...- kažkas už mane sumoka.
        Kai galų gale pasiryžtu pažvelgt, kas tai galėtų būti... priešais praskrenda balandis kelioms sekundėms nukreipdamas mano dėmesį. Po akimirkos pažvelgusi už savęs jau matau tik nueinantį nepažįstamojo siluetą... Ne, vis dėlto aš jį kažkur mačiau. Jis mane užkalbino parke, prieš kelias minutes. Kažko klausė, nebepamenu. Prakeiktas balandis...