Svetimas, kuris dar labiau nuo manęs nutolo...

Atveriu sunkias kino teatro duris. Ši diena kitokia nei visos. Šiandien, atrodytų, viskas kaip visada, bet kartu ir viskas kitaip. Žinoma, juk šiandien aš sumaniau pakeisti savo gyvenimą, nors vienai dienai, atsiribodama nuo mane pažįstančių ar bent jau besitariančių pažįstamais ar draugais, žmonių.
  Taigi, įlekiu į kino teatrą, kaip visada, akylai apsidairau. Atrodytų, kino teatre minia žmonių. Visuomet bjauru, kai žmonės laukia kol prasidės filmas ar įleis į kino salę ir tauškia niekus. Verčiau jau niekus taukštų laidotuvėse ar mirties bausmių salėse, bet tik ne kino teatruose.
  Prieinu prie kasininkės stiklinio aptvarėlio. Viduje šviečia ryški geltona šviesa. Prikišu nosį prie mažyčio atidaryto langelio, iš kurio tarsi garuoja maloni, šilta šiluma. Dievaži, negaliu pakęsti bilietų pirkimo. Rankos pasiutusiai pradeda drebėti, lyg tavo gyvenime ne už ilgo įvyks kažkas nepakartojamo, tik už šį neapsakomą įvykį dar reikia susimokėti. Pakišu pinigus ir tariu tuos stebuklingus žodžius: „Duokite man... “. Tikiuosi sulaukti žalio bilietėlio, kuriame jau amžius puikuojasi ta pati frazė: „Kinas yra pati gražiausia apgavystė pasaulyje“. Retkarčiais pamąstau, kad ši frazė ne savo prasme yra nuostabi ir sukelia ypatingus jausmus. Ji pati kupina jausmingumo. Juk šitiek žmonių čia ją perskaitę. Ir ne bet kaip, bet jausmingai, susimąstydami... Ji, tarsi, koks geriausias draugas visus kino žiūrovus lydi ir išlydi iš kino salės. Galima pagalvoti, kad ir žaliasis bilietas atlieka tą pačią funkciją, bet tai netiesa. Jis nepastovus kaip metų laikai. Apskritai, kaip visas gyvenimas. Ant bilieto užrašomi skirtingi skaičiai, skirtingi filmų pavadinimai. O frazė niekuomet nesikeičia, tik skirtingų žmonių yra skaitoma.
  Taigi, padėjusi ant juodo padėkliuko monetas, ištarusi reikiamus, kadaise ilgai apgalvotus, žodžius, pasijuntu taip, tarsi jau būčiau atlikusi patį sunkiausią darbą. Atsidūstu. Laikas atsiimti bilietą. Pažvelgiu į padėkliuką ir matau tas pačias pažertas monetas, kurias, pamenu, jau prieš porą valandų buvau kruopščiai kelis kartus paskaičiavusi ir susibėrusi į palto kišenę. Nesuprantu kas vyksta. Žiūriu į kasininkę ir sekundę netgi pagalvoju, kad aš apkurtau. Ne, dar girdisi žmonių šurmulys. Prakeikta žmonių minia! Prikišu nosį prie langelio, norėdama išgirsti, ką ji sako. Sekundę man atrodo, tarsi ji būtų žiopčiojanti žuvis stikliniame akvariume. Prakeiktas šurmulys. Jau kelintą kartą vėl savo nosį kišu kuo giliau į tą šilumos pritvinkusį kasininkės langelį ir be perstojo klausiu: „Ką? Ką sakėte? “. Galiausiai ji neiškentusi pirštu pradeda baksnoti į savo akvariumo stiklą, ant kurio visu gražumu puikuojasi užrašas, parašytas didelėmis, tačiau vaikiškomis raidėmis: „BILIETŲ Į „ŠOKĮ DYKUMOJE“ NEBĖRA“. Kartais juokinga pasidaro, kai kokioje rimtoje įstaigoje pamatai tokį užrašą, parašytą vaikiškomis raidėmis. Tarsi suaugę būtų velniškai apsikrovę sunkiais darbais ir, nutėškę savo vaikui ant stalo popiergalį ir rašiklį, palieptų: „Rašyk! “.
  Pasijuntu kaip apvemta. Daugiausia dėl to, kad visuomet bjauru yra neišgirsti žmogaus ir dar kelis kartus prašyti jo pakartoti. Virpančiomis rankomis sugraibau monetas. Apsisuku ir jau noriu eiti link išėjimo, tačiau kelią man pastoja moteris.
  Ji iš tų moterų, kurios per šimtus metrų kvepia rožėm ir pakalnutėm. Ji iš tų, prie kurių norisi šiltai prisiglausti, tarsi prie savo motinos. Ji maždaug keturiasdešimties metų amžiaus, tačiau labai graži ir nė nepasakytum, kad jau pusę gyvenimo pragyveno.
  - Ar jūs norite eiti į filmą, kuris vyks po penkių minučių? – Paklausė ji. Visiškai rimtai, be jokios šypsenos. Apskritai, jokios emocijos. Nors, tiesa, sugebėjau joje įžvelgti truputį liūdesio.
  - Taip, - tuoj pat atšoviau aš.
  - Galite eiti su manimi, - gūžtelėjo pečiais moteris, - turiu pakvietimą. Vis tiek draugė nebeateis...
  - Ačiū, labai malonu. – Išlemenau aš plačiai šypsodamasi, nors greitai tas linksmumas pasiliko kažkur toli, ar bent jau už kino salės durų.
  Iš tiesų, kai ji jau tiesė savo bilietą „dviems“, kad jį atžymėtų, tą kart aš pasijaučiau taip lyg eičiau į salę su savo mama. Akimirką netgi atrodė, kad ji vedasi mane už rankos.
  Įėjome į vėsią, nedidukę, prieblandoje paskendusią kino salę. Pradėjome ieškoti savo vietų. Šeštoji eilė, penktoji ir šeštoji vietos. Priėjome prie savo kėdžių. Staiga pastebėjau, kad ant kėdės, pažymėtos šeštuoju numeriu, stambiais dygsniais prisiūta medžiagos skiautelė, ant kurios užrašytas vyro vardas ir pavardė.
  - Aš būsiu Aidas Kalvaitis, - pasakė geroji moteris. Mačiau kaip ji šyptelėjo ir aš pamaniau, kad ji pralinksmėjo, nors tai buvo netiesa. Mes atsisėdome į nepatogius krėslus ir tylėdamos sėdėjome penkias minutes, kol prasidėjo filmas.
  Nepamenu, kada taip bjauriai ir nekantriai būčiau laukusi kokio ne itin svarbaus įvykio. Fone grojo mano mėgstama Jimmio Hendrixo daina: „Third Stone From The Sun“, tačiau dabar aš troškau, kad kuo greičiau ją išjungtu ir užgesintų šviesą.
  Dar kelis kartus nedrąsiai pašnairavau į moterį. Ji tą syk man priminė bohemiškos prigimties menininkę, kuri retkarčiais susitinka su vyresnio amžiaus menininkų grupele ir surūko cigaretę prie kavos puodelio. Paskui pamaniau, kad, galbūt, ji Jurgos Ivanauskaitės buvusi draugė ar giminaitė. Nepaisant to, aš jaučiausi beviltiškai ir mane pylė karštas prakaitas. Norėjau nepastebėta išeiti arba troškau, kad išeitų ji. Apskritai, gailėjausi, kad čia atvykau. Norėjau numirti. Laukimas buvo klaikus, bet bent jau pirmą kartą džiaugiausi, kad žmonės kino salėje kelia šurmulį. Tyla mane būtų pribaigusi.
  Norėjau kažką pasakyti moteriai, bet jaučiausi taip, lyg mano gerklėje būtų užstrigęs didžiulis gumulas, lūpos užsiūtos. Aš nieko negalėjau padaryti, net sujudėti bijojau. Galėjau tik daug mąstyti, kelti savo galvoje sumaištį. Prieš įeinant į šią salę aš jaučiausi taip lyg eičiau į ją su motina, o dabar ši moteris man atrodė visiškai svetimas žmogus. Daug svetimesnis, nei kad šiaip koks nepažįstamasis.
  Viskam yra pabaiga, nors ir tos penkios minutės atrodė kaip amžinybė. Salėje užgeso šviesa, žmonės nutilo. Tuomet aš pasijutau kaip kūdikis, vakare paguldytas į šiltą patalą ir pamurkdytas į sapnų pasaulį. Valandėlei aš visiškai atsipalaidavau ir atsidaviau filmui, kuris maloniai mane užhipnotizavo ir leido pasijusti kažkokioje nežemiškoje erdvėje. Žinojau, kad filmas truks vos ilgiau nei valandą. Jam dar nepasibaigus viską kruopščiai apmąsčiau: savo veiksmus, žodžius, kuriuos sakysiu moteriai. Mintyse tarsi surepetavau tą visą sugalvotą spektaklį. Pagalvojau ir apie tai, kokia bus mano veido išraiška, balso tonas...
  Filmas jau kelios minutės kaip pasibaigęs, tačiau šviesos dar nedega ir bėga filmo titrai, kurie tarsi daug daugiau pasako, negu pats filmas. Žmonės sėdi nejudėdami, tylūs. Jie man truputį primena kvailių minią, kuri apstulbsta, išpučia akis ir nutyla, kai prieš jų snukius kažkas staiga nušauna žmogų.
  Po minutės žmonės, vis dėlto, pradeda judėti iš savo sėdimųjų vietų. Aš sėdėjau ramiai ir kantriai laukiau, kada galėsiu pradėti savo spektakliuką.
  Pati nė nesupratau, kaip tai staiga nutiko, bet mano gyvenimas tarsi išslydo man iš po kojų. Aš pašokau iš krėslo ir paskutinę sekundę dar spėjau pamatyti moterį „išėjimo“ tarpduryje. Jokių žodžių, nieko. Svetimiau už bet kokį svetimą nepažįstamąjį...
  Stumtelėjau sunkias kino teatro duris ir patekau i tamsią, drėgną ir šaltą realybę. Kurį laiką dar negalėjau atsitokėti. Pastoviniavau prie teatro durų, iš kurių jau plūdo besišnekučiuodami ir susižavėję žmonės. Paskutinįjį kartą pažvelgiau į pastato viršų, kuriame tvarkingai, prikabintos ant juodo fono, puikavosi baltos raidės: „SKALVIJA“. Perėjau gatvę ir pasukau link Žaliojo tilto. Mane apėmė pašėlęs graudulys ir pradėjau tyliai dūsauti, nenorėdama lieti ašarų. Ėjau tiltu ir žiūrėjau į upę, kuri pati pasirodė man lyg verkianti. Pirmą kartą gyvenime neturėjau kur eiti. Atrodė, kad šiame mieste man skirtos vietos nėra. Vis dėlto, pasukau link autobusų stotelės...