For today I am a child.

Purvinam pasauly – purvini žmonės. Viskas detalu ir spalvinga. Ar gi ne, Antonai? Ir nebūtinai gražu. Bet tai juk įdomiau nei Tide išskalbtas akinamai baltas žmonių gyvenimas. Kur visi saugosi neišsitepti, o nepavykus graužiasi ir kenčia. Nėra Esminių gyvenimo klaidų. Yra tik ryškūs pokyčiai.
Bet kaip gi tai nerealu. Kad ant pečių visgi sėdi du mūsų paties atvaizdai ir šnabžda visokius Ultraism. Kad per stebuklą mes kažkaip toj pačioj lovoj sutinkam rytojų. Nes taip nesunku viską keisti. Žinau. Mačiau jūsų jausmus.
Antonai, o ar žmogus pūva, jei jo labai ilgai neapkabina mergaitė su rūpesčio ir artimumo rankomis? Tik Ji yra mane taip apkabinusi. Ir taip seniai, kad jau rodos sudžiūvau. Eh. Fėjos.
Bet juk jos nuostabios. Jos turi mažą visumos paslaptį, kurios neįmanoma išanalizuot, bet kuri parklupdo visus berniukus. Jos visada turės bent mažą dalį gėdos ar etiketo, kai mes susilyginsim su žeme. Mes klaupsimės ir lenksim galvas dėl jų šypsenų, nes taip mus mokė tėčiai. Mes ginsim ir mirsim, nes tai užkoduota mūsų savigarboje, kuri labai jau išsipūtė per tūkstančius metų. Ah. Kovojam ne dėl vardo. Ne dėl ateities.
Antonai, suteik man vėl kančią. Suteik skausmą. Nes aš bukėju. Nykstu. Ir man tai baisiau už visus liūdnus vakarus ir beprotiškus nežinojimus kur dėtis. Drėksk man per krutinę ir įkvėpk gyvenimui. Tada galėsiu šypsotis ryškiai jausmų agonijai ir žiūrėti į savo randuotas rankas laukdamas išvadavimo. Persaldintas liks rytojus, o šiandien mano venomis tekės saldžiarūgtė jausmų mikstūra ir nuodys širdį. Nesveikas gyvenimo būdas man trumpins likusius metus, bet jie bus ryškesni.
Man Jau trūksta palangės, jos pro langą skleidžiamos tamsoje tiesos ir tos skraidyti verčiančios muzikos.
Juk tam palangės ir buvo sukurtos. Kad ant jų leistumėmės visus tris gramus