Mes kieti!

Apsikarstome grandinėmis, užsimauname suplyšusius džinsus, užtepame kilogramą želės ant plaukų, griebiame „Adidas“ rankinę, įsiveriame auskarą į lūpą ir didžiuodamiesi savimi žygiuojame tomis pačiomis Vilniaus senamiesčio gatvėmis aplink Savivaldybės aikštę, o pavadinami „centriniais“ energingai prieštaraujame lyg drovi mergaitė išgirdusi komplimentą. Tėvelių viršvalandžių darbo vaisiumi- naujais sportbatukais trypiame į pašėlusios muzikos ritmą, skambantį iš mūsų nerealių naujų technologijų mobiliųjų telefonų.
          Jaučiamės suaugę ir laisvi sėdėdami ant sulužusių suoliukų kiemelyje ir gerdami degtinę tiesiai iš butelio, o atvažiavus „farams“ didžiuojamės, kad taip šauniai pavyko pabėgti- juk mes nenugalimi, nepagaunami, juk mes- kieti!
            Pagrindinė vertybė- tai laisvė. Aukščiausią poziciją grupėje išsikovoja tas, kuris tariamai yra mažiausiai varžomas įsipareigojimų, tėvų, mokyklos. Esame laisvi, nes galime rūkyti žolę, eiti į suaugusiųjų naktinius klubus, nusipirkti kioske alkoholio ar tranzuoti į Trakus.
            -Aš nesu priklausomas nuo cigarečių. Jei norėčiau, lengvai mesčiau. Tiesiog nenoriu.
            Tik du procentai mūsų kartos paauglių nevartoja alkoholio, tačiau tai nevaržo mūsų laisvės. Negalėdami atsipalaiduoti svaiginamės prisigėrę iki žemės graibymo, kominės būsenos vemiame krūmuose, o iš ryto negalime prisiminti, su kuo vakar laižėmės užsirakinę tualete. Linksminamės prisivartoję „ratų“, nes kitaip nesugebėtume šokti visą naktį daužant garsiai muzikai. Pamiršome, kas tai natūralus ir spontaniškas juokas, nes surūkę smoke‘o ar „skunk‘o“ tris valandas be perstojo juokiamės. Juk tai yra „lygis“!
            Mūsų gyvenimas jaukus, patogus ir nevarginantis. Praėjo revoliucijų laikai, visuomenei nebereikia revoliucijų, o maištas- išlepinto jaunimėlio mada. Kurie norėdami būti „neformalai“ išleidžia šimtus litų iššaukiančios išvaizdos drabužiams. 1968, Europos studentų revoliucijų metais, buvo bandoma nuversti kapitalistinės, komunistinės valdžios, 1972m. Lietuvos jaunimo maišto simbolis, Romas Kalanta viešai susidegino, tačiau mes protingai pasimokėme iš praeities klaidų- neverta maištauti, nes geriausiu atveju nieko nepešime ir viskas liks, kaip buvę. Juk daug patogiau tiesiog tupėti savo šiltame jaukiame lizdelyje ir čiulbant pataikauti aukštesniesiems, kad būtų patenkinti visi mūsų kasdieniai norai. Ir nesvarbu, kad mus vadina „geltonsnaspiais“, „viščiukais“, kol gauname pakankamai kišenpinigių, išleidžiamų alui, kol galime naktimis žiūrėti televizorių, o vaidindami, kad mokomės, lengvai atsiriboti nuo namų ruošos pareigų.
            Šaipomės iš filozofų, popierinių knygų rašytojų. Juk ką jie galėjo žinoti neturėdami interneto? Jų mąstymas ribotas, netinkantis šiuolaikiniam amžiui. Evoliucijos principu esame pranašesni ir modernesni, todėl „senių“ pamokymai, kaip antai Viktoro Franklio, esą „Apribojant gyvenimo prasmę vien malonumu, galiausiai atsiskleistų visiška gyvenimo beprasmybė“ yra verti apdulkėjusių bibliotekos lentynų. Šiuolaikinė išmintis telpa keliuose megabaituose informacijos arba prašmatnioje turčiaus piniginėje tarp kredito kortelių.
            Mums nereikia pamokymų, nereikia istorijos, nereikia pavyzdžių, nereikia pagalbos, nereikia jūsų meilės, braukiame jūsų praeitį, nes ateitis priklauso mums. Šviesios ateities spalvos- bedarbių gretos, nesibaigiančios skolos, alkoholizmas ir narkomanų pagalbos centras. „Kas iš to? “- šaukiame, juk svarbiausia, kad „mes kieti! “