Obelys

Žydinčios obelys atveria man duris į tuščią ir beprasmę pasaką. Jų balti žiedai priverčia dar pal8kėti ir nepabaigti visko taip greit, o gal? - mirtimi.

Viskas taip baisiai greit ir taip dramatiškai sukasi aplink žiedus kol galų gale visi miršta ir kūnas tampa tik atliekų dalimi ar pelenais, o kraujas virsta vandeniu. Ir atplauksi Tu kraujo puta man šaly pėdų ir sakysi, jog beprasmiui gyvenimui vilties nebesuteiksiu, kliedėsi man kol galop mirtis užgniauš net ir paskutinę gyvybę. Bet mintyse vis kartosis man Tavieji žodžiai ir nebegalėsiu, kaip ankščiau, ramiai užmigti. Tada gyvensiu negalvodama kas buvo, ar kas manęs galbūt dar laukia, tada beliks tik tikėti. Tikėti ir iš piršto laužtais dalykais. Tikėti ir pasiekti palūžimo kritinį tašką. Tada jau nieks nebelaikys manęs ir jau niekam neberūpės kokios spalvos dangus ar kokio dydžio Motina Žemė yra (o gal išvis jos nebėra).


Taigi, tiesa taps tik kvaila praeitimi, o mintyse girdėsiu balsą, balsą tų, kurie jau bus išėję, o mane prakeikę amžinu gyvenimu. Ir kentėsiu, kentėsiu, kentėsiu, pragaras atsivers Žemėje, o jame - dar skausmingesnis žmonių gyvenimas ir nuolatinė rutina skausme.


2007 Birželio penkioliktoji