Jekaterinos Veidas...

Netikėjau jūsų dievais,
Jie nusispjovė į jūsų viltis.
Netikėjau mokslininkų darbais,
Užteko tai ką mačiau savo akimis.

Gyvenimas tebuvo apvalus kambarys,
Pilnas tamsių akvarelinių spalvų.
Atidarius langą, pasigirsdavo gyvųjų šurmulys,
Didelis niekam neįdomus gyvenimo sūkurys.....

Atleiskit man, dievai,
Nuo šiol tikiu jūsų galybe.
Jūs sukūrėt tobulą grožį,
Ir apdovanojot jį gyvybe!

Jos akys primena pavasario dienas,
Juoką, laimę, atgyjančias laukų gėles.
Tarsi gaivus ir gyvas vėjas,
Tavo veidą man parodė pats Kūrėjas!