Žemė ir dangus

Pro languotą anklodę pažvelki,
Kaip žvelgia laikas pro vartus.
Žaibų tamsoj griaustiniai verkia,
Nes per mažas jiems dangus.

Veidrodiniam kambary  vaikystės spinduliai,
Kaip varvekliai gadalais pabirę.
Skamba lietui lyjant lyg varpai,
Koplyčios prie upelio girioj.

Magija baigiasi ir permerkia lietus
Ledinis garbanotus tavo plaukus,
Kaip žalią vasaros atolą.

Kodėl mėlynai gėlėtos tavo akys verkia į
Delną lyg  gėlių žiedlapiai krinta į purvą.
Žemę ir dangų skiria žmonijos gruntas.