Tavo dovanotas angelas manęs neapsaugojo. Jis neapsaugojo tavęs nuo mano silpnybės nebūti stiprsene už širdgėlos paskatintą pasipūtimą, nors taip didžiuojuosi slaptai gebėjimu valdyti jos aistras, žodžius ir net maskuoti jos buvimą. Daugiau nedovanok man angelų. Aš netikiu. Prašau - būk mano sargu.
Menkavertis darbelis. Iš šių kelių sakinukų net sunku suprasti ką tas angelas turėjo saugoti. Pirmame sakinyje teigiate, kad Jus, o antrame jau, kad Dovanojusįjį. Bet ir čia nesuprantamos giminės kam kas tą angelą ddovanojo Deje, šį kart tik 1.
Atsiprašau, jei įžeisiu, bet man pasirodė, kad autorė yra visai nelinkusi arba nemegėja daug rašyti ir nori kuo greičiau išsakyti mintis keliomis eilutėmis. Žinoma, nieko čia blogo, galbūt toks autoriaus būdas ir stilius, bet kad esmė ta, jog tom eilutėm nieko nepasakyta. Na, aš ne kritikė šiuo atžvilgiu, bet tiesiog kaip skaitytoja pastebiu, kad, mano nuomone, neužtenka kelių eilučių ir pavadinti to KAŽKUO. Na, gal nelabai mane suprasite, bet manau, kad šiam kūrinėliui vertesnė vieta būtų dienoraštyje. Arba aš tiesiog supratau ne taip, kaip reikėjo ir viskas yra puiku :)
Sėkmės :)