Radio Luxembourg

Taigi – aš. Niekuo neypatingas, šiaip sau – eilinis (vos neparašiau – nusmurgėlis). Bet ir “užvedė” kai ką pasakyti būtent neatsakingi “pasisakymai” apie tuos laikus. Žinia, jeigu kam nors ir leido mamytė dėvėti platėjančias kelnes ar nesikirpti plaukų, tas jau ir hipis. Nieko panašaus... Tai  buvo būsena, kurios galbūt ir kai kurie Woodstocko dalyviai būtų neatlaikę. Pol-Potas... Asmeniškai aš pajutau, kad esu kažkoks nenormalus (tuometinės santvarkos požiūriu), kai išgirdau Santanos “Black Magic Women” per sovietinį “Dnieprą” (buvo toks magnetofonas). . Sofa judėjo po manim, aš pats pradėjau judėti – ir iškart užsigeidžiau panelės. Tai buvo gal kokie 68 ar 69 metai. Praėjusio amžiaus, savaime suprantama. Ir tada nusprendžiau – taip įdomiau. Nepaisant nieko. Be abejo, ir prieš tai sėdėdavau prie tėvo, kai jis klausydavosi “... is is the Voice of America. The folowing broadcast in the Lithuanian... ” Ir neišvengiamai sirgdavau už Kanadą, kai sovietai žaisdavo su ja ledo ritulį. Puikūs buvo laikai. Tačiau tai tebuvo “tik gėlytės”, naudojant tų pačių artimų mūsų kaimynų frazeologizmus. Kartais net gaila, kad dabartiniai vaikai neturėjo progos to išgyventi (tai, aišku, marazmas – atseit, žolė buvo žalesnė).

“Jedem das Seine! ” Tegul  ši maksima buvo užrašyta ir ant konclagerio vartų (teatleidžia man visi Viešpačiai šventvagystę, bet kažkodėl kyla analogijos: Osvencimas –Auschwitz-Birkenau – ir ant jo vartų užrašyta –  “Maxima”), tačiau jos teisingumo dar nepavyko nuginčyt niekam. Taigi, aš nesiklausiau “Radio Luxembourg”, nes jau tada (bent visi mano tuometiniai pažįstami) laikėme šią stotį transliuojančia patį niekingiausią popsą. Mes klausėmės daug ko – Lenkijos radijo antros programos, Rumunijos radijo (iš Jasų), kur galėdavom išgirsti “Blood, Sweat and Tears”, “Tyranozaurus-Rex”, Donovaną su jo “Atlantic Ocean” (štai iš kur mūsų prigimtinis polinkis į atlantizmą!) etc. Iš  tuometinės Čiaušesku imperijos! Bet bent muzikinę laisvę tas režimas tada leido. Neveltui juk Rumunijoje buvo apsilankę tada ir “rolingai”, ir kiti biesai. Mes gi vietoje turėjome tenkintis “vokaliniais-instrumentiniais ansambliais”. “Orera” (gruzinai, “Oh blady, oh blada... ”) ir kažkokiais baltarusiais (“Pesniary”), dainavusiais apie savo pievas ir lankas... Nenusakoma buvo tragedija, bet mes nenusiminėm – turėjom Kaune žydelių “grupsą” “Nuogi ant slenksčio”, turėjom “Gėles” (šokiai “automatikoj”), turėjom “Gintarėlius”... Daug ko turėjom... O kad tie pavadinimai buvo – “Vaizbūnai”, “Bočiai” etc. – tai dar nieko nereiškia. Reikėjo gi vyrukams kažkaip apgauti visagalius Kultūros skyrius ir pan. Juk egzistavo netgi oficialus sąrašas, pagal kurį buvo draudžiama groti, pvz., “Pink Floyd”, “bitlų gabalą “Back in USSR” ir pan. Tačiau netgi visiškai apsamanojusiais laikais tokie “Kertukai” išdrįso sporto halėje antrą savo koncerto dalį sugebėjo paskirti ne bet kam, o “Bėach Boys”. Kas tada buvo! Giros statinės raičiojosi (o ji tada buvo pardavinėjama iš tokių pašarinių cisternų, tiesiog gatvėje)... Rytojaus dieną “Kauno tiesoje” pasirodė triuškinantis straipsnis – “Kertukai” ir jų “bytas”. 

Nederėjom prie paradinio fono, baisiai nederėjom. Rezistencija – gal būt. Bet labiau asmeninė, neorientuota prieš kaimyno partorgo sūnų. Turbūt greičiau netgi ne rezistencija, o desperacija. Noras išsaugoti savyje “savęs” likučius. Dėl to tai buvom pasiryžę viskam. Vasario 16 ateidavom į mokyklas su kaklaraiščiais, išlygintom (!) kelnėm, nestodavom į komjaunimą, nors būdavom pirmūnais, ir... be saiko maukdavom pigų, gerą, fantastišką bulgarišką vyną. Kartais, beje, netgi užsirūkydami Havanos cigarais, ko mums be galo pavydėdavo retsykiais pas gimines atvažiavę amerikonai.

Be abejo, ir tada kažkas prasisunkdavo. Per kitus. Atvažiuodavo pas mus visokie Džordžė Marjanovičius, “Filipinkos”, bet atvažiuodavo ir Czeslawas Niemenas ar Marilė Rodovič (beje, ligi šio laiko laikau rusų ikoną Pugačiovą tik nenusisekusia Rodovič kopija). Pas pačius rusus buvo Vysockis.  Ir kai ką ne tiek išgirsdavom, kiek pajusdavom. Gyvai. Bet palaikyti save labiausiai padėdavo Niutono dėsniai – veiksmas lygus atoveiksmiui. Ne Bažnyčia, ne Terlecko pogrindis – nors žinojom ir apie jį.. Ir gyvenom.

Išgyventi padėdavo keistas suvokimas, jog “Hanibal ante portas” . Gerk, dainuok, šok, klajok su mergiščiom panemuniais, bet visada atsimink – “Hanibal ante portas”. Prie ne bet kokių vartų, o prie asmeninės tavo esybės vartų. Kad ir kaip keista, bet tai padėdavo atsilaikyti. Iš čia ir “prigimtinė” ironija, iš čia ir Ezopo kalba, iš čia ir nepasitikėjimas niekuo, išskyrus savim – arba panašiais į save. Tai buvo tarsi įrankiai asmeniniams Pilėnams ginti.

Galbūt reikėjo kitaip. Nes kažkas, nusivylęs šių įrankių efektyvumu, pasirinko kitus. Kai susidegino Romas Kalanta, mes sėdėjome kažkur prie fontano tarp daugiabučių, kaip visada apsikrovę “Spidolomis” (buvo toks tranzistorius), ir negalėjome patikėti, kad miesto – mūsų miesto – centre kažkas vyksta. O tada, kai nuvažiavę savo nugaromis (su milicininkų “bananų” – bene pirmą kartą panaudotų –  pagalba) įsitikinome, iškart padarėme esminę klaidą. Suabsoliutinome tuos įrankius irgi kaip asmeninius. Nors istorija tada mums siūlėsi į rankas kaip eilinė gatvės mergšė – tereikėjo surengti tokius Pilėnus, kad net Sąjūdžio  nebūtų reikėję.

Vietoje platėjančių matrosiškų kelnių atsirado aptemptos “banankės” (nors toks polinkis jau prieš tai buvo pradėjęs ryškėti). Ir būtinai su ryškiaspalvėmis kojinėmis (raudonomis, geltonomis, žaliomis – tautinės spalvos ...). Eisena – kaip žąsies, kad atrodytum kietesnis. Bet mes buvome ne tos žąsys, kurios išgelbėjo Romą. Mes greičiau išpranašavome jos žlugimą. Nes nuo tada – paradoksalu! – galutinai ir visiškai ir pakrypome į Vakarus. Vietoje bendrų vartų atsirado asmeniniai, vietoje vienos Romos (Romuvos, Ramovės, Romainių pliažo...) – asmeninė. Hipiai... Tad ir gavome, ko nusipelnėme. Pilėnai mums liko tiktai “pijaru”, “Žalgiris” – geriausiu atveju, krepšinio komanda, o ir pats Hanibalas – neperregima, nuolat krintančia dulksna, nuo kurios mes baigiame supelyti. Ir sėkmingai pelijame, savo kovingąsias strėles kreipdami nebent į pensijų fondą.

Ir blogiausiai netgi ne tai, kad mes buvome, kokie buvome. Blogiausia sėkloje. Nes vietoj jau prasikalusio įdomaus želmens, bandžiusio pradėti kelti galvą ir dairytis kažkur tarp Rytų ir Vakarų, išaugo kažkoks genetiškai modifikuotas produktas, kuris tegali maitintis kramtomąja guma ir dietine kola. Na, kartais dar “extasy”... Ir klausytis tik “Radio Luxembourg”, kuris išsiklonavo visame aprėpiamame FM diapazone.

“Kaip tai žema ir niekinga!.. ” – pasakytų toks Panikovskis iš vienos Odesos žydelių knygos. Ne pirmas kartas – dar Jekaterina II, anot legendos, iš dviejų tautų respublikos (!) karaliaus (!) sosto sėkmingai sau susimeistravo tupyklą. O čia – Vudstokas, Vudstokas...

P. s.: jeigu pats esi vegetaras, turi sutikti su galimybe, kad tave kažkas galiausiai suvalgys (norėčiau manytis esąs “molotovo kokteilis”, kad bent tam gyvuliui žarnas išdraskyčiau... tačiau jį irgi reikia uždegt...).

                                                                    Evertas