Audinių ir organų donorystė

Pasirinkau šia tema ne todėl, kad buvo bandoma apie ją kalbėti ir išsakyti savo poziciją viename seminare. Bet ir ne todėl, kad šiandien ji viena iš aktualiausių temų etikos požiūriu, ir iki šiol giliai diskutuojama: ar etiška atiduoti savo organus/audinius dėl kito žmogaus gerovės? Kodėl neleidus jam oriai numirti, kaip jam lemta? Bet galima žiūrėti ir kitaip. Gal šiam mirčiai pasmerktam žmogui lemta gauti iš ko nors organus/audinius?
Ir vis dėl to šią temą pasirinkau, nes šiandien ryte “delfyje“, sveikatos skiltyje aptikau straipsnį. Iš pradžių jis mane prajuokino, po to privertė susimąstyti. Nors atrodo jau niekas nebeturėtų stebinti, juk kaip daugelis pasakytų, jog gyvename ne akmens amžiuje o nuolat besikaitaliojančiame technikos naujovių pasaulyje. Kiek dalykų atrasta sužinota, pvz,: vakar per žinias parodyta moteris – robotė, saulės energija varoma mašina (kas žino gal netrukus ji ir skraidys?), žmogaus užuomazgos sukūrimas mėgintuvėlyje, laiško kelias faksu ar kompiuterio pagalba (kas iki šiol man yra didelė mįslė) ir kt. Juk apie šiuos dalykus seniau net nebuvo kalbama, arba kalbama kaip apie nerealius fantastinius dalykus.
Bet grįžkime prie straipsnio. Kovo 16 d. aptikau straipsnį, kurio antraštė skelbė: “Lenkijos interneto aukcione parduodamas inkstas“. Jame buvo trumpa žinutė, bet pakankama esmei suprasti: „Policija teigia, jog apklaus lenką, kuris bandė parduoti savo inkstą ir kaulų čiulpus už 40 000 zlotų už kiekvieną organą interneto aukcione“, toliau buvo rašoma, kad jis taip pasielgė dėl finansinių sunkumų. Ir kad šiam vyrui gresia bauda iki 3 metų kalėjimo.  Ar gi neabsurdiška, kad už tokį „nuoširdų“ norą žmogų bausti?? Juk kiek žmonių laukia eilėse (čia ne tas pats, kaip tarybų laikais laukti duonos, negausi- išgyvensi) laukdami savo išsigelbėjimo, kiti taip ir miršta belaukdami. Kiek įvertintum savo sveikatą? Daugelis mes pripažįstame, kad sveikata yra neįkainota, kad neužtektų viso pasaulio turtų jai sulyginti. Tai argi čia dideli pinigai ir eilėse nereikėtų stovėti, vienas/du žmonės būtų išgelbėti. Kodėl valstybei nenupirkus iš „savanorio“ šių organų?? Galioja dvi sąlygos jei donoras gyvas: sutikimas ir įvertinimas ar jam pačiam nebus gyvybei pavojingų pasekmių. Šiame straipsnyje žmogus sutinka, ar jam tai pakenktų? Ne vienas žmogus gyvena šiandienai su vienu inkstu ar buvę donorais kaulų čiulpų. Tai kodėl nenupirkus: ir donoras bus laimingas (išspręs savo finansine problema) ir valstybė patenkinta - išgelbės vieną savo pilietį stovintį eilėje.
Bet čia stotų kaip mūras mūsų brangūs etikos komiteto nariai. Ir jie būtų teisūs, kaip nestoti? Žmogus siūlo aukcione savo organus, juk ne savo automobilį, ne savo namą, juk nebando iškišti dėvėtus daiktus (nors kita vertus organai ne nauji, bet ir ne daiktas, kad būtų galima įvertinti jo nusidėvėjimo būklę, ir galu gale nustatyti jo kaina).
Kokia valstybė galėtų tai toleruoti, įsivaizduokime: salėje pilna žmonių, sėdi laukia savo norimo „daikto“. Aukciono organizatorius ištaria žodį „širdis“ ir nustato pradinę kainą. Kokia galėtų būti kaina už širdį? Bet ne čia esmė. Žmonės siūlo kaina, kelia savo korteles ir tikisi gal jam šiandien nuskils ir jis šiandien jau turės naują širdį. O kiti bus pasmerkti. Neturi pinigų – neturi širdies. Ar gi valstybė toleruotų tokią laisvę ir tokį pasirinkimą??  Kita vertus ar čia laisvė? Va todėl mūsų valstybėje organai/audiniai nepardavinėjami kaip turguose gyvulio mėsa. Nes žmogaus organai/audiniai aukojami savanoriškai, dažniausiai po mirties (gydytojų nustatyto smegenų mirties – kai EEG kelias valandas brėžia nulinę linija), kad kiekvienas žmogus nepriklausomai nuo jo turtinės padėties turėtų galimybę išlikti, kad ir labai menka.
Gyvas donoras savo organus aukoja dažniausiai labai artimiems savo giminaičiams: tėvai-vaikams ir atvirkščiai. Kad sumažinti atmetimo reakciją. Vis dėl to, dažniausiai organai paimami iš  staigiai mirusių jaunų žmonių (kurie davė sutikimą iš anksčiau arba jų tėvų sutikimu). Kai donoras gyvas jis turi būti informuotas, kokios galimos pasekmės, jis turi sutikti prisiimdamas atsakomybę už savo sprendimą. Tad šiuo atveju ar šio žmogaus sprendimas yra adekvatus, be to koks gydytojas sutiktų dabar jam išimti inkstą, kad jis galėtų ji parduoti? Ar tai informuotas sutikimas? Deja ne, šio žmogaus siūlomas „daiktas“ yra ne tik, kad neetiškas bet ir neteisėtas. Jokia prekyba organais/audiniais yra negalima.
Be to organų/audinių transplantacijoje yra išreikštas kriterijus, kad pirmenybė nebūtų teikiama žmonėms galintiems susimokėti už organą. Kad būtų visiems lygios galimybės į išlikimą. Juk mes ne teisėjai ir ne dievai, kad pagal pinigus skirstytume kam gyventi, o kam mirti.
Todėl šiandien mes neturime organų aukciono. Todėl ir baudžiama, nes paprasčiausiai yra neetiška, šitaip žaisti žmonėmis. Todėl šiandien ir yra aktualiai diskutuojamas šis klausimas. Kas žino gal vieną dieną mums nebereikės organų/audinių donorystės. Gal moteris - robotė yra mūsų ateitis??