Pamąstymai prieš miegą

Prabudusios akys, nutilusi tiesa....
Senovinės šakės, medinė tvora,
galinis langas ir jo atbraila,
mano buvęs gyvenimas... Jo nebėra.

Ant fotelio patogiai mezganti mama,
močiutė plaunanti indus, ant stalo arbata,
senelis užsidaręs dirbantis su popieriais,
išdužęs veidrodis, netikėjimas prietarais...
O reikėjo tikėti...

Viskas tik galvoje...
Išsausėjusi žolė badanti padus
primena apie Tėvo barzdą,
O papuvę obuoliai darže
Neprimena nieko...

Pūsiu ir aš, bet dar ne dabar.
Skrisiu link gražiausių laikų,
tarsi viesulas versdamas negandas,
tarsi drakonas grėsmingai ir išdidžiai.

Praeitis manęs nesmukdys, o ateitį kels.
Ir manoji ateitis bus tarsi tūkstantis ir viena naktis,
kiekviena lemtinga, bet nei viena, ne pabaiga.