jau einame

  ...niūniavau: „pabusk, mano mažyti pabusk...” niūniavau kaip vakar. Kaip užvakar. Mano vienišumas man atrode draugiškas. Blyški figūra, paskandinta vakaro šešėliuose, lėtai judėjo tilto link. Bet kojos pavargo. Ir aš atsisėdau šalia užmigusios sienos. Bet miegot sau neleidau. Jau buvo atskridę juodi varnai. Labai daug jų plasnojo smalos spalvos sparnais pažadindami vėją. Bet šis netrukus pabėgo ir medžiai tapo nebyliais siluetais, įkalintais mano žvilgsnyje. „išlaisvinsiu juos” - pamaniau. Ir trumpam užsimerkiau. Atsimerkusi pamačiau šunį. Prie kojų. Geltoną šunį. Vėl užsimerkiau. Tada išvydau sniegą ir šaltį ant apkloto ašarom mažiuko bamblio veido. Bamblys šypsojosi. Ir aš nusijuokiau. Jis juokingai trypčiojo plonom kojytėm ir tyliai dainavo - „..lia lia...” Užgesinau cigaretę. Lioviausi niūniuoti. Paėmusi vaiką už rankos toliau ėjau link tilto. Pašonėj žingsniavo šuo. Jie visada kartu su manimi. Vaikas ir šuo. Jau einu nebe viena. Einame trys link tilto. Tilto, po kuriuo gili kaip kritimas upė. Mes jau einame. Einame... ir perėję tiltą, mes būsim tryse - aš, vaikas ir šuo. Geltonas šuo...