Velnių medžiotojas 2 : Alibahas (21 dalis)

Vandens gyslomis


- Man buvo viso labo dešimt vasarų, kuomet tėvas pasiėmė mane ir motiną į Pal Adosą, - pasakojo Krokas. – Linksma tai buvo vieta, nieko blogo nebūčiau apie ją pasakęs. Didelė rūdakasių gyvenvietė kalno papėdėje, gausi karališka sargyba, daug vaikų... Mums net leisdavo žaisti kalno gilumose. Ten ne taip jau baisu buvo, bent iš pradžių.
Sulaukęs šešioliktos vasaros pagaliau pasirinkau – ketinau sekti tėvo pėdomis, tapti tvirtu kaip mūras rūdakasiu. Daug mano draugų tokiais tapo, ir žmoną Pal Adose susiradau. Gyvenimas buvo ne itin sunkus – mes kasėme rūdą, krovėme ją į dėžes, gabenome į šalia esantį kaimą, kur rūdą lydė, o iš ten – į visur, kur tik reikėjo metalo. Pal Adosas tada buvo ypač turtinga kasykla, neabejoju, kad ir dabar tokia išlikusi.
Kai man suėjo dvidešimt antra vasara, birželio pabaigoje, vieną lietingą dieną su būriu draugų darbavomės vienoje iš aukščiausių atšakų, beveik palei kalno viršūnę. Pusšimtis pėdų į bet kurią pusę – ir būtume padarę dar vieną skylę į išorę. Rūda ten buvo ypač gryna, beveik pati geležis, ko dar nebuvome regėję. Tas akmenėlis, kurį prieš kelias dienas man rodė, yra tokia pati neapdirbta geležis. Daugiau niekur tokios nesu matęs.
Besikapstydami po tą rūdą netikėtai atsimušėme į grynos geležies sieną. Ši suskambėjo nuo mūsų kirtiklių, lyg koks gigantiškas varpas. Visa kasykla iki pat dugno aidėjo.
Supratęs, kad už plono metalo sluoksnio kažkas yra, grupės vyresnysis liepė visiems likti vietoje ir neskubėti su pranešimais. Jis ketino pramušti metalą ir pasižiūrėti, ar už sienos nėra lobio. Senis Brulokas mokėjo įkalbinėti, dievaži... Visi kaip apduję stengėsi sukelti kuo mažiau triukšmo ir kuo greičiau įveikti metalą. Geležis tai ne plienas. Ji ganėtinai minkšta, savotiškai tąsi, kol kalvio žaizdro neregėjusi. Praburbinom skylę ilgai netrukę, atlankstėme ploną metalą į visas puses. Brulokas vidun pamėtėjo porą fakelų, kad pamatytume tai, kas viduje mūsų laukė.
O ten maža, uždara patalpa, iš visų pusių geležimi apsupta. Nei apkalta, nei apmušta – tiesiog vientisos geležies šarvas, be jokių kniedžių ar užlenkimo siūlių. Trikampės sienos, visos viršūnės tiksliai patalpos centre, viršuje susiliečia. Kaip ir kas tą padarė – iki šiol nesugalvoju. Ne mūsų meistrų darbas, tai jau tikrai. Bet ne tai svarbiausia.
Patalpos viduryje būta metalinio šulinio. Jo vidus tokia negera šviesa švytėjo. Nei rausva, nei žalsva, nei melsva – kiekvienas savaip viską matė. Kas keisčiausia – šulinio dugno neįžiūrėjome, nors vidus švytėjo visas. Jeigu ten ir buvo vanduo, tuomet labai giliai, nes iš viršaus jokio nepastebėjom. Tada ir Brulokas nestebo, kad šulinys per daug gilus atrodo, nes tiesiai po mumis, gal dvidešimčia pėdų žemiau viena iš žemesniųjų šachtos atšakų vingiavo, o ten jokių panašių skylių nesimatė. Vyrai nutarė, kad šulinys greičiausiai visai į kitą vietą veda, kažkur... kitur. Aš pats tokią nuojautą turėjau, nes šachtas pažinojau kaip save patį.
Visgi, neradęs jokio lobio, Brulokas vakare pranešė apie radinį kasyklos prižiūrėtojui. Šis pats apžiūrėjo šulinį, žemyn porą didesnių akmenų numetė, norėdamas pasiklausyti, tačiau nieko neišgirdo. Tada nusprendė, kad reikia atsinešti kuo ilgesnę virvę ir žemyn žmogų nuleisti, kad šis savo akimis pasižiūrėtų, viską pamatytų ir papasakotų. Mes prieštaravom, buvom išsigandę dėl tokio veiksmo, bet viršininkas buvo kietas vyras – kai jau sugalvodavo kokį planą, tai darydavo iki galo.
Žodžiu, jo žmonės sekančias tris dienas daugiau nieko neveikė, tik virves mazgiojo ir nusileisti ruošėsi. Surado drąsuolį tarp nusikaltėlių, atsiųstų į kasyklą, prižadėjo, kad už nusileidimą paleis į laisvę, šis pernelyg ir nesipriešino. Tačiau kai šulinį pamatė – iš karto persigalvojo. Aš visą laiką jaučiau, kad su ta vieta kažkas negerai, bet tokių jausmų nepaaiškinsi, viršininkas ir klausęs nebūtų. Kad įsikando savo sumanymą, tai atsisakyti ir neketino. Sugrūdo vargšą kalinį į skylę ir išvyniojo virvę iki galo, jo dejonių klausydamiesi. Tik vieną kartą šis suriko visu balsu, kad nustotų leisti. Sakėsi išvydęs kažkokį užrašą šulinio sienoje. Neturėdamas kuo rašyti, nagu pradrėskė odą ir krauju ant delno nupiešė tuos užrašus. Tada vyrai baigė vynioti virvę, tačiau dugno vis tiek nepasiekė. O virvė beveik septyniasdešimties jardų buvo!
Tai nieko kito tuo metu nebeliko daryti, kaip ištraukti vyrą į viršų. Štai ką jis nupiešė ant savo delno.

Krokas išskleidė ant stalo nedidelį pergamento lapelį ir pasuko jį mums. Ten buvo visiškai nesuprantamų simbolių eilutė, aštuonios nežinomos raidės.

- Perpiešiau jį iš Bruloko žurnalo, - pasakė, - tuo metu niekas nesuprato, ką tai reiškia. Tačiau tai nesutrukdė stovyklos viršininkui „išversti“ užrašą savaip. Po savaitės jis jau gyrėsi radęs žmogų, mokantį skaityti tas raides. Kalbėjo, kad apačioje – nesuskaičiuojamų turtų vieta, kad mums tik reikia tenai patekti ir būsime turtingi lyg karaliai.
Krokas nusispjovė ant grindų.
- Žinoma, nelaimėlis pats sugalvojo tą nesąmonę, nes reikėjo įtikinti visus, kad pabandytume dar kartą. Netgi tą patį drąsuolį antrąsyk įkalbėjo, pažadėję ne tik laisvę, bet ir tiek turtų, kiek sugebės iš ten parsitempti. Virvę pailgino iki šimto penkiasdešimties jardų, visą kasyklos darbą sustabdė su savo paistalais, nes nė vienas dirbti nebenorėjo – visi panoro greitai pralobti.
Kalinį vėl aprišo, įkišo ir ėmė vynioti virvę, skaičiuodami jardus. Kiek žinau, buvo net atsarginę paruošę, jeigu pritrūktų. Tačiau neprireikė. Virvė išsivyniojo lygiai šimtą ir septyniolika jardų, o tada net susiraitė nuo staigaus palengvėjimo. Nei šūksnio, nei perspėjimo iš apačios. Skubiai išvyniojome, manydami, kad bus trūkusi, bet ne – visa buvo sveika. Netgi kilpos, kurios žmogų juosė, liko neatrištos, visiškai sveikos. O kalinys pradingo kaip į vandenį, tiek jį ir tematėme.
- Ar vėliau atsirado? – paklausė Licera.
- Deja, - papurtė galvą Krokas, - nors... kas čia žino? Gal jis ir buvo vienas iš tų, kurie vėliau išlipo pas mus iš šulinio.
Taigi, po to, kai kalinys pradingo, daugiau niekas nebenorėjo leistis apačion. Turtai turtais, bet dėl jų prapulti nė vienas negeidė. Netgi viršininkui visi norai pradingo, virvės galą išvydus. Liepė patalpos angą užpilti rūda ir daugiau ten nė kojos nekelti.
O po dar vienos savaitės kraupūs dalykai prasidėjo kasyklose. Bent jau iš pradžių TIK kasyklose... Manau, šios istorijos dalies mergaitei girdėti nereikėtų. Ir mergina, matau, išbalusi. Gal man nebepasakoti?..

Krokas padarė pertrauką, kurios metu praskalavo gerklę vandeniu, o aš palydėjau Emę ir Septerą už durų. Kandas atbėgo mums iš paskos, bodėdamasis jau išuostyta patalpa.
Emerzidė išties prastai jautėsi.
- Tas šulinys, Edvardai, - pasakė ji drebančiu balsu. - Šventas Oberhaidai, toji istorija mane tiesiog žudo... Jaučiu, Reiganas man šį šulinį ir pranašavo.
- Tau ir nereikia visos istorijos girdėti, - paliečiau ją, - pažadu, po visko papasakosiu be smulkmenų. Pabūk su mergaite, gerai?
Ji linktelėjo, sutikdama, o aš sugrįžau.

- Tęsti? – pasitikslino Krokas, padėdamas atgal į lėkštę kepsnį, - kur aš baigiau?..
- Baisūs dalykai po savaitės, - priminė Licera.
- Aa, tikrai, - palinksėjo pasakotojas, - vieną dieną, besidarbuodami kirtikliais, išgirdome keistus, aidinčius balsus iš atšakos, vedančios aukštyn. Kadangi viršutiniame aukšte po tų tyrinėjimų kol kas visi stengėmės nesilankyti, nustebome. Pamanėme, kad ten bus viršininko žmonės nusibastę, arba dar blogiau – vaikai. Šie kartais imdavo landžioti po pačias netikėčiausias vietas. Išsigandome, kad nesumanytų užpiltos angos prakrapštyti ir pasidairyti po „varpinę“, kaip mes vadinome tą keistą patalpą.
Taigi, nulėkėme į viršų patys, tačiau ten buvo tuščia. Kelias ten buvo vienas, juo ir atėjome. Prasilenkti niekaip negalėjom, tai buvo labai keista, kaip čia balsus iš tuščios vietos išgirdom. Bet netrukus iš už metalinės sienos toks baisus riaumojimas nuaidėjo, kad mes susyk metėm viską, ką rankose turėjom, išskyrus žibintus, pasileidom vienas už kitą greičiau žemyn ir sustojom tik dienos šviesą išvydę. Nežinau, kas ten buvo, bet tiek iškriokti jokia žmogiška burna nesugebėtų. Mes visą dieną po to nebenorėjom į šachtas įžengti, kiekvienos paleistos kakarinės baidėmės, lyg mažvaikiai. Mums iš paskos ir kiti, dirbę kituose aukštuose atskubėjo, nes tą balsą visi iš visų pakampių išgirdo. Išskyrus kaimelio gyventojus šlaite. Šie prisiekinėjo nieko negirdėję.

Kelias dienas buvo tylu, tai viršininkas įkalbėjo mus sugrįžti. Netgi pats nuvedė, pavyzdį rodydamas. Tačiau mes sutikome tik apatiniuose aukštuose darbuotis, bijojom net prisiartinti prie tos atšakos, aukštyn vedusios. Taip ir išėjo – kapstėmės po pusėtiną rūdą, viską kas geriausia kraupiausioje vietoje pamiršę. Kelias dienas tylu ramu buvo, jau net pradėjome juokauti, kad mums ten greičiausiai koks Bzukas iš Cidado bus pariaumojęs, mat vyras garsiausiai iš visų dainas traukė.
Bet vieną dieną vėl išgirdome kažką aidint, murmant. Nedrįsome traukti aukštyn, tai klausėmės apačioje, ausis į tamsą atsukę. Aiškiai girdėjau, kad ten kažkas kalbasi tarpusavyje, bet tokios kalbos kaip gyvas nesu girdėjęs. Nė vieno suprantamo žodžio. Ir balsai tokie... stiprūs, nežmogiški. Kai atvedėme viršininką, šis vos minutę pasiklausęs, perbalo ir tučtuojau liepė tunelį užversti, kad niekas nuo šiol ten niekada nebepraeitų.
- Palauk, - pertraukiau Kroką, - tai ta vieta dabar užversta?
- Duok man pabaigti istoriją, - numojo ranka senis, - suspėsi numirti. Tai štai, vyrai tą tunelį iš tiesų užvertė. Tuo metu aš peršalau, tai į lovą atguliau, savo žmonelės rūpestingumu džiaugiausi. Tačiau mane draugas lankė kas dieną, tai iš jo visas istorijas sužinodavau.
Taip, tunelį užvertė ir balsų beveik nesigirdėjo, bet visi žinojo, kad už supiltos kliūties kažkas vyksta. Visi girdėdavo murmesį, kalbas, bet tai buvo pakankamai tylu, bent vyrų taip smarkiai nebaugino.
O vieną dieną, dar darbui nepasibaigus, parbėgo vyrai visi perbalę į kaimą. Draugas susyk įlėkė pas mane ir kad puls pasakoti – esą vyrai nuėjo iš ryto į kasyklą ir aptiko, kad užpiltas tunelis šiek tiek prakrapštytas – pačiam viršuje pėdos pločio skylė padaryta. Žmogus lyg ir netilptų, bet... Aplink tą vietą šachta buvo keistai pripėduota – kažkokio nedidelio gyvio, lyg ir katės, lyg ir lūšies. Keisčiausia, kad pėdsakai buvo įsispaudę į kietą akmenį. Kirtikliu pasidarbuoti reikėtų, kad kokią duobutę padaryt, o čia – pėdos!
Tada vyrai keistus garsus išgirdo jau ne už pylimo, o visai šalia, nors aplinkui nieko nesimatė. Vienas staiga sušuko, kad kažkas šaltas prie jo kojos prisilietė, prabėgo pro šalį. Tada ir kitas pajuto, trečias... Visi nuleido žibintus, bet ten tik pėdsakai grindimis vinguriavo pro pat juos, jokio gyvo padaro. Tada ir prasidėjo velniava – pėdsakai ėmė rastis akmenyje tiesiog iš niekur, lyg tas padaras būtų nematomas. Vyrai jautė, kaip kažkas liečia juos, arba netgi praeina kiaurai koją. Pasileido bėgti, o kuo greičiau skuodė, tuo labiau bijojo ir netgi bliauti nesavais balsais pradėjo, taip tik dar labiau įsibaimindami.
Neįsivaizduoju, kokių žygdarbių viršininkui teko imtis, kad įkalbėtų juos grįžti. Po savaitės keli išvyko kitur, metę darbus. Teko iš Alibaho paprašyti daugiau kalinių, nes savanorių vos dvylika beliko. Visi kiti arba apsimetė sergantys, arba išvyko. O tuo metu ir aš jau pasveikau, bet į kasyklą įžengti atsisakiau. Laisvas bernas buvau.
Gal pusę mėnesio niekas rūdos nekasė, laukė atvykstančių kalinių. Kol juos ten sostinėje surinko, kol pergabeno, kalviai suspėjo mus prakeikti. Bet galop atvyko. Viršininkas jų net neperspėjo apie šachtoje laukiančius džiaugsmus. Liepė sargybiniams suvaryti nieko nežinančius vidun, užremti duris ir neišleisti tol, kol neprikas dvidešimties dėžių.
O šitie net vienos neprikasė. Po valandos visi kaip vienas jau duris laužė, melsdami išleisti. Net per jų klyksmus girdėjome kažkokį keistą garsą giliai šachtoje, kažką daug didesnio, nei lūšis ar katė. Žodžiu, sargyba durų ilgai neišlaikė. Jie ir patys išsigando to, kas atsekė paskui kalinius. Paspruko iš Pal Adoso į Jeremo fortą, o senojo darbo išsižadėjo, sakydami, kad ten iš tiesų pats tikriausias „pal es ados“ ir kad jie šėtonui tarnauti nesiruošia.
Kaliniai, žinoma, paspruko su visomis durimis. O jau kitą naktį teko bėgti ir mums, nes tai, kas siautė šachtose, netrukus ėmė lakstyti ir po gyvenvietę, žemėje palikdami pačius keisčiausius pėdsakus, draskydami sienas, palapines, įlūždami pro stogus į vidų...
Tą naktį daugybė žmonių bėgo nuo to, ko nematė. Žuvo tik vienas – jis stengėsi išsigabenti su savimi visą turtą, bet nuo didelio svorio parkrito ant žemės. O tie padarai, nors ir eidavo visur kiaurai, visgi sugebėdavo palikti labai gilius pėdsakus. Štai ir perlipo tą vargšą, palikdami... hmm... gilius pėdsakus.
Krokas giliai atsiduso ir pažvelgė į mus.
- Numirti galima ir gražiau, - pasakė jis, - patikėkit, jums ten nėra ką veikti. Po mūsų ten dar ne vieni lankėsi. Girdėjau, gyvenvietė dusyk buvo atgaivinta, bet argi kas nors ten dabar gyvena?

Man Kroko istorija visiškai nepatiko, bet visgi turėjau išpešti iš jo viską.
- Man reikia kalno urvų plano, - pasakiau. – Noriu žinoti trumpiausią kelią iki tos... varpinės.
- Gerai, - trūktelėjo pečiais senis, - tavo valia, sūneli. Aš tau jį jau nupiešiau, vos tik Parvelis pareikalavo. Bet aš tavęs tikrai nelydėsiu, todėl klausk visko apie jį dabar, kol ne vėlu.

---

Kai pasistiprinę išėjome į lauką, dienos šviesa truputį praskaidrino nuotaiką ir netgi Kroko minėti siaubai ėmė atrodyti kažkokie vaikiški. Emerzidė jau laukė, pasiryžusi išgirsti bet kokias naujienas.
- Jeigu visi tie žmonės iš ten paspruko, - prabilo Licera, - gal visgi ir Libui pritrūko drąsos ten įžengti? Juk galėjo jis tiesiog pagriebti rūdos gabalą ir sprukti su savo mirtinu ginklu?
- Taigi, koks patogus tas žodis „gal“, - linktelėjau jai. – Tik kito kelionės tikslo mes neturime. Be to, Libui net nereikėjo žengt į šulinį. Jis galėjo tiesiog numesti daiktą žemyn. Ir jeigu demonas ten iš tiesų buvo, tuomet mes rasime praardytą įėjimą į „varpinę“. Vienintelis dalykas, ko tikrai nežinome, tai šitai.
Pamojavau nuskurusiu pergamento lapeliu su aštuoniais simboliais.
- Argi burtininkai neturėtų apie tai žinoti daugiau? – paklausė Čiūra, žvairuodamas į Dolimėjų.
- Jeigu šiame pasaulyje būtų tokie, kurie sugebėtų pastatyti švytinčius šulinius, tuomet gal ir perskaityčiau, - papurtė galvą šis. – Deja.
- Vis tiek paimk, - ištiesiau jam lapelį, - surask smėlio burtininką ir jam parodyk. Jeigu ne tu, tai gal jis. O mums reikia apsirūpinti maistu vienai dienai, antraip graušime medinius papločius. Deja, mergaitė turės likti čionai.
Septerai patempus lūpą, žvilgtelėjau į abi jos „mamytes“.
- Žinoma, nebent ji nori pamatyti tikrą vaiduoklį kalno gilumoje, - burbtelėjau. – Pasikalbėsiu su kasyklos viršininku.

Vaikų šioje gyvenvietėje buvo ir Septerai vietą atrado netrukus. Naujoji jos „mama“ gal ir nebuvo pati meiliausia moteris šioje dykumos dalyje, bet aplink ją jau sūkuriavo tuzinas bamblių, šlovinančių mamytę garsiais vaikiškais riksmais. Peštynės, gaudynės, slėpynės – štai kas grėsė Septerai. Antraip mergaitės laukė ilga ir nemaloni kelionė, kurios pabaigos nežinojo nė vienas iš mūsų būrelio.
Smėlio burtininkas mane pasivijo begrįžtantį į kareivines. Paskui jį atbėgo ir Dolimėjus.
- Jis žino! – suspėjo surėkti pirmiau.
- Taigi, - linktelėjo šis, tiesdamas man mįslingąjį užrašą, - čia pati paprasčiausia senoji Alibaho kalba, bet apverstu senoviniu raidynu parašyta. Tokį naudojo žmonės, tikėję, kad po mirties jų dvasios pateks į mįslingą vietą, vadinamą „dvasių šuliniu“, arba dar retsykiais – „dvasių kalnu“. Jie ant kapų šitokiomis apverstomis raidėmis rašydavo savo artimųjų vardus, kad šie nenukeliautų į blogesnes vietas.
- O užrašas?
- Tariant paraidžiui – „Somus Des“. Arba, kaip jau minėjau – „Dvasių Šulinys“. Iš kur tokį gavot?
- Iš ten pat, - pasakiau svarstydamas, kiek ilgai užtruks papasakoti visą Krokaus istoriją iš naujo.
Parvelio laiškas mane vertė skubėti, tačiau, antra vertus – kiek toli aš nukeliausiu beskubėdamas, neprisirankiojęs pakankamai žinių?
- Gerai, užeikime atgal į vidų, pasikalbėsime, - nusprendžiau.

---


Po pietų netikėtai apsiniaukė, kas šiaip dykumose gana reta. Netgi lietumi pakvipo, o mano žirgas ėmė guviau kilnoti kojas. Burtininkas, žinoma, apie Pal Adosą daugiau nepapasakojo, keistasis šulinys tebeliko mįsle, o aš išgirdau tik įspėjimą:
- Jei ten būtų visiškai saugu, niekas tos vietos metalu nekaustytų. Manau, ten pavojinga ir gyviesiems ne vieta.
Po tokių žodžių mano bendražygių ryžtas dar labiau nusmuko, kuo aš pasinaudojau:
- Niekas čia jūsų nelaiko, - pareiškiau, nužiūrinėdamas paniurusius veidus. – Galite likti čia ir laukti, arba grįžkite į Alibahą. Toliau keliausiu vienas.
- Niekas tau nieko nesako, - po akimirkos atsiliepė Emerzidė, - tiesiog svarstau...
- Mes pagalvojome, kad gal yra kitokių sumanymų, - neryžtingai pradėjo Čiūra, bet aš jį nutildžiau vienu ištreniruotu mostu.
- Vienintelis mūsų atsarginis planas – grįžti į sostinę ir žiūrėti, kaip viskas žūva, - pasakiau. – Nes to išgamos demono be tikrojo ginklo niekaip nepribaigsime, galime jam nebent labai ilgą kančią padaryti. Ne išeitis laikyti demoną amžinoje broliukų satanistų priežiūroje.
- Man ta vieta visiškai nepatinka, - pasakė Čiūra, - tačiau aš su tavimi.
- Jeigu Alibahe mes bejėgiai, tuomet turime būti ten, kur mūsų jėgos kažko vertos, - sugalvojo Licera. – Aš keliauju į Pal Adosą.

Štai kodėl jie vis dar sekė paskui mane. Vienintelis Dolimėjus nutylėjo, nes jam ir taip nereikėjo kišti savo sprando į jokį pavojų. O Kando niekas neklausė. Cerberis klusniai sekė iš paskos net negalvodamas, kur šeimininkas jį nuves.

- Štai čia, - Dolimėjus sustabdė žirgą tarp dviejų akmenimis nusėtų kalvų. – Po mumis, giliai žemėse teka šaltinis. Teka labai toli. Toliau, negu jums reikia.
Pažvelgiau atgal. Rūdakasių gyvenvietė gerai matėsi iš šios vietos. Kažkas jojo palei slėnio ribą, greičiausiai sargybinis. Akimirką pasigirdo, lyg kažkas būtų jojęs gerokai arčiau, tačiau ten nieko nebuvo.
- Ar mums reikės kasti duobę? – paklausiau burtininko.
- Nereikia. Dauba pakankamai tam tinka. Aš tik iškviesiu vandenį į paviršių.
Jis atkimšo savo gertuvę ir ėmė laistyti žemę bei rankas. Nusviedęs indą šalin, pritūpė ir priglaudė delnus.
- Ar man vertėtų išsigąsti? – tyliai paklausė Emerzidė, prijojusi visai šalia.
- Neįsivaizduoju, - pasakiau stebėdamas, kaip vanduo semia Dolimėjaus rankas, nepaliaujamai kildamas aukštyn. Mano žirgas nustebęs prunkštelėjo, traukdamasis atbulas. Cerberis pažiūrėjo į mane, lyg klausdamas nuomonės, tada ėmė lakstyti ratais aplink besiplečiančią balą.
Burtininkas atsistojo, tačiau vanduo tebekilo. Jis užpildė visą daubą tarp kalvų, pakildamas Dolimėjui iki juosmens, tada nurimo.
- Kuris iš jūsų pirmas?
- Turbūt aš, - aplenkė mane Čiūra, priversdamas savo žirgą įbristi. – Nekenčiu būti paskutinis. Daryk savo burtus!
- Pirma nulipk nuo gyvulio. Kol nesušlapsi – jokių kelionių.
Čiūra kiek uždelsė, bet galop stryktelėjo iš balno.
- O tu jauti, šaltas!
- Ne į pirtį susirinkom, - pasišaipė Dolimėjus, bakstelėdamas pirštais Čiūrai ir jo žirgui į kaktas. – Keliaukit!

Tarsi milžiniška ranka po vandeniu būtų juos nutvėrusi ir akimirksniu įtraukusi – net bangelės nepasklido. Čiūra buvo – ir jau nebėr jo. Licera neišlaikiusi šūktelėjo iš nuostabos.
- Kuris kitas?
- Cerberis, - pasakiau, rodydamas į lojantį Kandą.
- O ar būtina? – suraukė nosį Licera, - tas padaras iki šiol dar nieko gero nepadarė, tik pusryčius suvalgydavo.
- Dar padarys. Kelk jį, Dolimėjau. Kandai!..
Pašaukti cerberio nesuspėjau, nes staiga ant kalvos išdygo žirgas su dviem raiteliais ir cerberis nubėgo į tą pusę, pusiau džiaugsmingai lodamas.
Tai buvo smėlio burtininkas, o antrasis keleivis balne buvo mažoji Septera paklaikusiomis akimis. Išvydusi mus, mergaitė vos neiššoko iš balno – senis vos spėjo pačiupti.
- Nieko negaliu padaryti, - pasakė jis. – Ji norėjo pamatyti jus. Žviegė stovykloje tiek, kad viršininkas liepė užrišti skuduru. Žinoma, kareiviai jos nenorėjo čionai leisti. Tai aš pasisiūliau.
Galop mergaitė nulipo nuo žirgo ir pribėgo prie Liceros, žiūrėdama į ją didelėmis akimis, pilnomis ašarų.
- Mes negalime jos imti, - pasakiau princesei. – Tik ne ten.
- Žinau, - atsiliepė ši. – Viskas gerai. Jūs keliaukite, o aš atsisveikinsiu.
Pašaukiau Kandą, bet šis nė neketino atstoti nuo vaiko ir princesės. Buvo nedėkingas, toks ir liko.
- Tiek to, kelk mane, - pasakiau Dolimėjui, vesdamas žirgą į vandenį. Jis iš tiesų buvo velniškai šaltas, dantys išdavikiškai sukaleno.
- Keliaukite, - pasakė burtininkas, paliesdamas mane ir žirgą.

Paspringau vandeniu, nespėjęs sulaikyti kvėpavimo. Jis buvo ledinis, kaustantis iki pirštų galiukų. Akys pačios užsimerkė, tačiau po akimirkos jų nebereikėjo.
Sūkuringa, švytinti srovė, sunkiai įsivaizduojamu greičiu besiblaškanti po dykumą, raitytomis atšakomis, lyg koks žvėris, grobianti vis naujas teritorijas, besiveržianti į paviršių bei grimztanti dar giliau – į niekada šviesos neregėjusias gelmes – štai koks kelias manęs laukė. Jeigu ne Dolimėjus, greičiausiai būčiau pasiklydęs tarp tų nesuskaičiuojamų gijų, tačiau kelias rinkosi už mane. Aukštyn, žemyn, ratais į šalis, o tada jau virstu iš kojų ir kapanojuosi srovėje, girdėdamas, kaip žvengia mano žirgas kažkur visai šalia.
Šis vanduo buvo gerokai šiltesnis.
- Duok ranką! – suriko Čiūra, tiesdamas man savo.
Šiaip ne taip susikibome ir jis išvilko mane į krantą.
Mes atsidūrėme prie sraunios upės. Mano žirgas galop nusikapstė iki seklumos ir išbrido į krantą, kur susitiko Čiūros varvantį draugužį.
Čia buvo daug aukštos žolės. Netoliese augo medžiai ir krūmai, nedidelis miškelis. Aplinkui žolėje skendo kalvotos laukymės, kai kur pasipuošusios medžių salomis. Ir debesų buvo gerokai daugiau.
- Čia ne Alibahas! – pasakiau.
- Alibahas, - nuramino mane žudikas. – Ana ten mūsų kalnas.
Pažvelgiau į tą pusę ir iš tiesų išvydau kalną, kokį nupasakojo Krokus.
- Teks pajojėti, - sumurmėjo Čiūra, - iki Pal Adoso kasyklų gal keturios mylios. O kur merginos?
- Atsisveikina su Septera, - iššnypščiau vandenį iš nosies. – Pasirodė paskutinę akimirką su smėlio burtininku. Tikiuosi, ji supras, kad čia mažiems vaikams ne vieta...

Vanduo tarsi užvirė. Iš purslų išniro Emerzidės kumelė, paklaikusi nuo burtų sukelto chaoso. Mergina pasirodė netrukus, aklai taškydamasi vandenyje. Mudu su Čiūra pašokome ir išgriebėme ją, kol stipri srovė nenunešė kur toliau.
- Palikau vaiką Licerai, - pasakė ji. – Per minkšta aš. Nebūčiau atsispyrusi...
- Tikiuosi, tai neužtruks, - suniurnėjo Čiūra. – Graži mūsų kelionė, nieko nepasakysi. Visi daiktai permirkę.
- Nedidelė kaina už sutaupytą laiką, - atkirtau. – Išdžius.
Emerzidė praskyrė užkritusias ant akių šlapių plaukų sruogas ir apsidairė.
- Jūs įsitikinę, kad mes vis dar Alibahe?
- Kalnas štai ten, - parodė Čiūra. – O žalia čia todėl, kad mes oazėje. Kažkur tarp Pal Adoso ir Cidado, jei neklystu.
- O kur kitas burtininkas, kuris turėjo mūsų laukti čionai? – paklausė Emerzidė.
Deja, šito mes nežinojome, o jokio burtininko aplinkui nesimatė.

Suspėjome susitvarkyti permirkusius daiktus, o žirgai – atsigauti po patirto sukrėtimo ir prisirupšnoti žolės. Licera vis dar nesirodė, lyg apsigalvojusi. Belaukdamas Čiūra netgi pririnko sausų žolių ir sukūrė didelį, tačiau greitai degantį laužą. Jo trumpos šilumos pakako kiek pradžiovinti rūbus, ypač apatinius. Sėsti į balną šlapiais apatiniais nesinorėjo.
Galop vanduo suputojo vėl, gailiai sužvengė kumelė, kapanodamasi į krantą. Princesė įsitvėrė Čiūros rankos ir netrukus jau gulėjo krante, spjaudydamasi vandeniu.
- O cerberis? – paklausiau.
- Pasiliko su vaiku. Juk sakiau, kad iš jo jokios naudos, - šniurkštelėjo princesė.
- Ar čia ašaros ant tavo veido?
- Aš šlapia, - kiek piktokai dėbtelėjo į mane ir pakilo, patraukdama prie ugnies, kur išsirengusi Emė klojo ant išguldytos žolės savo drabužius, stengdamasi nekreipti į mus dėmesio. Atrišusi šlapius kelionmaišius, ji ten pat išklojo ir atsarginius rūbus.
Kai grįžau su krūmų šakomis, princesė jau palaikė jai kompaniją, iki pusės pasislėpusi aukštoje žolėje. Čiūra bandė sukramtyti vieną iš medinių papločių. Jis buvo tiek įsijautęs į savo užsiėmimą, kad neatkreipė dėmesio į žirgus, kurie beveik sutartinai pakėlė galvas ir ėmė neramiai prunkšti, dairydamiesi į kalno pusę.

Kalnas vis dar buvo vietoje, nė nemanydamas keistis ar pabėgti nuo mūsų. O štai krūmuose už upės kažkas sujudėjo, aiškiai besistengdamas pasislėpti.
Šūktelėjau Čiūrai, tarp daiktų skubiai sugraibydamas savo kalaviją. Žudikas vos suspėjo atsisukti, kai žolės anapus upės grėsmingai sutraškėjo, krūmai sulingavo, šakos prasiskyrė, o pievoje nuskardėjo griausmingas kovos šūksnis, akimirksniu peraugęs į daugiabalsį riaumojimą.
Daugiau kaip tuzinas pusnuogių, tačiau gerai ginkluotų vyrų lėkė link vandens, mojuodami iškeltais kalavijais. Trys iš jų nešėsi gana nemenkus lankus, kuriuos nedelsdami įtempė, nusitaikydami į mane ir Čiūrą.
Po jų kojomis suteškėjus vandeniui, griuvau tarp išmėtytų daiktų, dešine tebegniauždamas kalavijo rankeną, o kairiąja ieškodamas savo svaidomų peilių. Virš galvos prazvimbė dvi strėlės. Lankininkai vis dėl to pasirinko mane kaip pavojingesnį, Čiūrai patikėdami vieną strėlę.
Štai kur jie, guli sukaišioti į diržą, paniekinamai nusviesti po balnu...
Kai kilstelėjau nuo žemės, vienas, pats greičiausias, jau lipo iš vandens, užsimodamas trumpa ietimi. Nusiritau į šoną, mostelėjau kalaviju, padarydamas jo pilve skylę. Lankininkas kaip tik stengėsi įtempti naują strėlę. Nusitaikiau peiliu į jo gerklę ir tuoj pat vėl šastelėjau į šalį, susibadydamas šonus kažkokia gana kieta žole. Virš galvos prazvimbė antra strėlė.
Užriko Čiūra, gavęs į kaulus. Jis pats kovėsi už kelių žingsnių, apsuptas trijų priešininkų. Žudiko laimei, jis buvo uždengtas priešininkais nuo lankininkų.
Antrą šaulį patiesiau sekančiu svaidomu peiliuku, o tada susirėmiau su dviem iš karto. Jiedu buvo ginkluoti kardais ir, savo nelaimei, labiau dairėsi į nuogas merginas, negu į mane, greičiausiai tikėdamiesi, jog būsiu lengvas kąsnis. Kai prie jų prisijungė dar du, o vienas galop krito perrėžta gerkle, likę trys susigriebė ir puolė mane daug rimčiau.
Juokinga, bet šioje kompanijoje patys pavojingiausi buvo tie trys su lankais. Du iš jų jau buvo negyvi, trečiasis kaip tik bandė pataikyti į Čiūrą. Netgi Licera, paskubomis susiradusi savo kalaviją, netruko paskersti vieną, nors pati dar nebuvo gerai pripratusi prie savo ginklo. Jos priešininkui nepasisekė greičiausiai dėl to, kad mergina kaip pranašumą panaudojo niekuo nepridengtą savo kūną. Ji pervėrė savo priešininko širdį ir netrukus padėjo Čiūrai išsivaduoti nuo vieno. Vargšas, išvydęs savo asistentę, išraudo iki plaukų pašaknų ir pats vos galo negavo, šitaip išblaškęs savo dėmesį. Aš kaip tik baigiau galabyti paskutinį mane užpuolusį nelaimėlį, kai nuskardėjo klyksmas trauktis.
Likusieji keturi užpuolikai atsitraukė į upę, taip ir nepaaiškinę, ko iš tiesų norėjo. Jau pagalvojau, kad jie nešdinsis iš čia, bet krūmai vėl sušlamėjo ir pasirodė dar keli, tikriausiai likę atsargoje.
Jie įtempė lankus ir paleido į mus salvę, beveik nesirinkdami taikinių. Čiūra pranyko žolėje, Licera taip pat. Viena strėlė prašvilpė beveik kliudydama mano ranką, pajutau plunksną brūkštelint.
Atsakiau jiems svaidomaisiais peiliais. Tada ir man pačiam teko gultis, nes jie ėmė taikytis atidžiau.
- Nesustokit šaudę! – išgirdau riksmą. – Tuoj mes tuos šunis išrūkysime!
- Kur Urlokas?!
- Negyvas, kad jį kur... Tu tik taikykis, o tai ir pats griūsi!
- Urlokas krito?! Pašvinkę šunys!
Visai šalia į žolę susmigo strėlės. Išgirdau, kaip kardininkai brenda atgal į krantą, dengiami lankininkų. Jie buvo įsiutę.
Po salvės įsivyravo tyla – lankininkai vėl įtempė lankus, ieškodami taikinių. Užtektų galvą iškišti – ir gali nukepti. Atsargiai ėmiau šliaužti į šalį. Žolės išdavikiškai lingavo, guldamos po manimi. Vėl sušlamėjo, zvimbtelėjo nekantri strėlė, palei pat nosį iškapstydama žemę. Grieždamas dantimis tęsiau kelionę. Gauti strėle į šoną – malonumas menkas. Užtenka vieno stipraus šūvio ir priešininkas krinta išdraskytais viduriais. Net šonkauliai nesulaiko.
Tarp upės ir laužavietės žėlė tankus krūmokšnis, gal dusyk aukštesnis nei jį supanti žolė. Jis buvo vienintelė tinkama mano priedanga ir šauliai iš judančių žolių tai greičiausiai atspėjo. Jie ėmė šaudyti į orą, stengdamiesi nukepti mane iš viršaus. Mano laimė, kad atsigulęs ant nugaros aiškiai mačiau strėles, lėtai darančias lanką ir besiruošiančias kristi žemyn.
Palei krūmą netikėtai susidūriau su Licera, sugalvojusia tą patį, ką ir aš.
- Kur Emė? – šnypštelėjau jai.
- Ką aš žinau? Buvo prie ugnies, kai prasidėjo... Ką darom?
- Nelabai yra ką daryti. Turiu keturis svaidomus peilius, lankininkų dabar šeši.
- Čiūra sužeistas...
- Sunkiai?
- Į šonkaulius kardu pataikė. Guli netoli laužavietės. Velnias!..
Ji pasirito į šoną, tarp mudviejų į žemę statmenai susmigo ilga strėlė. Staigiai pašokau ant kojų ir beveik vienu judesiu padariau du dalykus – prisitaikiau į šaulį ir paleidau į jį peilį, iš karto krisdamas atgal už krūmo. Garsus riktelėjimas išdavė, kad pataikiau. Tačiau neaišku, ar jis negyvas, ar tik grybštelėtas.
Tuo pačiu pastebėjau ir kardininkus, naršančius žolę ten, kur neseniai gulėjau. Jie, žinoma, apsidžiaugė, vėl suradę mane ir pasileido į krūmą, bliaudami kažkokias nešvankybes. Vos tik vieno iš jų galva šmėkštelėjo virš žolių, atsisveikinau su dar vienu svaidomuoju peiliu. Barzdočius suriko, griebėsi už akies ir susmuko, kažką murmėdamas prieš mirtį.
Sprendžiant iš garsų, likusieji pasimokė ir taip aršiai nebesiveržė į priekį. O aš netekau ginklo, skirto pavojingesniems priešininkams.
- Gomrikai, man atrodo, jis guli už penkių žingsnių ten! – pasigirdo riksmas visai šalia.
Į dangų pakilo strėlė. Ji lėtai kilo, brėždama nematomą lanką, tada ėmė smigti žemyn, įgaudama vis didesnį greitį. Ji lėkė tiksliai į mane.
Mostelėjau kalaviju, nušienaudamas nedidelį plotą į rėkusiojo pusę. Pasiritau tenai, vėl mostelėjau ir išvydau rėksnį, užsimojusį smūgiui.
Mūsų ginklai sužvangėjo, susitikdami. Jis suriko, užsimodamas vėl. Kirtau per jo kojas ir vėl atrėmiau smūgį. Tada nurėžiau galvą, ranka paremdamas krintantį kūną. Kraujas vis dar švirkštė iš žaizdų, kai kilstelėjau jį prieš save, stodamasis ant kojų ir užsimodamas svaidomuoju peiliu.
Lankininkų vis dar buvo šeši, o tas vienas, kuriam pataikiau, dabar taikėsi kažkur į Čiūros pusę, kraujuodamas iš prakirstos krūtinės. Visgi gyvas...
Peilis nuskriejo į sužeistojo kolegą, kuris, atsakydamas paleido strėlę į mano „skydą“. Pajutau smūgį, lankininkas suriko ir pradingo žolėje. Į mane atskriejo daugiau strėlių, teko skubiai gultis ir trauktis, metus lavoną.
Kažkur pašonėje suniurnėjo, išgirdau tyliai sušvilpiant plieną ore. Kai keturiomis sugrįžau prie krūmo, Licera gulėjo ant nugaros, basą pėdą įrėmusi į mirštančio trečiojo kardininko krūtinę. Kalavijo geležtė stirksojo vyro kakle o kraujas varvėjo jai ant pilvo. Netgi mirdamas plėšikas vis dar gašliai nužiūrinėjo apnuogintą princesės krūtinę. Licera nuspyrė jį šalin.

Staiga suteškėjo vanduo, išgirdau žvengiant žirgą. Mūsų žirgai stovėjo visai kitoje pusėje, pakrikę ir išsilakstę kas sau, tad gerokai nustebau. Netrukus išgirdau rėkiant, zvimbčiojant kažką daug smulkesnio, nei strėlės. Rėkė vyriškais balsais, o sprendžiant iš garsų, anoje upės pusėje prasidėjo naujas puolimas, kažkas lankininkus užklupo iš pašonės nepasiruošusius.
Įsidrąsinęs kilstelėjau galvą ir išvydau juos, lakstančius į šalis nuo juodo žirgo ir raitelio jo balne, kuris dabar svaidėsi tokiais pačiais peiliais, kokius naudojau aš. Ir darė tai stulbinamai meistriškai.
Vadinasi, pavojaus ten beveik nebėra. Apsisukęs pasileidau į likusį ketvirtą kardininką, kuris jau buvo pasiekęs laužavietę ir ten dairėsi, ieškodamas ko nors, ką galėtų nusmeigti. Jį pribaigti nebuvo itin sunku.
- Čiūra! – surikau.
- Aš čia! – atsiliepė žudikas nuo upės, išlįsdamas iš žolių ir stebėdamas raitelį, taip netikėtai atskubėjusį į pagalbą.
- Eme?!
Mergina atsiliepė nuo žirgų, kur slėpėsi šalia savo kumelės.
Tuo metu krito ir paskutinis lankininkas, pribaigtas juodo žirgo kanopų. Raitelis apsidairė, įsitikindamas, kad daugiau priešininkų nėra, tada apsuko žirgą ir taškydamasis perbrido upę į šią pusę.
- Kad mane kur Liucius... – sumurmėjau nustebęs.

Binera taikėsi į mus nedideliu arbaletu, tačiau netrukus jį paslėpė, vos tik įsitikino, kad mes esame mes, o ne plėšikai. Ji pati buvo visa šlapia, lyg ką tik atkeliavusi tuo pačiu stebuklingu keliu.
- Vėl tu...
- Nesidžiaugi? – burbtelėjo Binera.
- Maniau, po paskutinio susitikimo patraukei į Alibahą, - pasakiau.
- Tavo laimė, kad nepatraukiau, - atrėžė ji. – Antraip nebeturėčiau prieš ką kautis Raugo Duobėje.
- Ar tu mus sekei ir prie rūdakasių? – prisiminiau sargybinio pastebėtą raitelį, pradingusį iš karto, vos tik buvo pastebėtas.
Ji linktelėjo, nužvelgdama baigiantį degti laužą ir mus. Pastebėjusi Licerą su kalaviju rankoje, ji prisimerkė, akimirką galvojo kažką, tada nusisuko ir nušoko nuo žirgo, paleisdama šio vadžias.
- Kaip tu čia patekai? – paklausė Čiūra, raukydamasis nuo žaizdos šone.
- Burtininkas perkėlė, - taupė žodžius Binera, nusimesdama šarvuotą liemenę ir tvarkydamasi šlapius plaukus. – Manau, nebėra tikslo slapstytis jums iš paskos. Edvardas davė žodį, kad sugrįš į Raugo Duobę, aš gi duodu žodį, kad padėsiu jam sugrįžti tenai gyvam ir sveikam. Man nesvarbu, kur jūs keliaujate.
- Neįtikėtina, - burbtelėjo Licera, vis dar nenuleisdama nuo žudikės pikto žvilgsnio. – Jūs abu išties pakvaišę dėl tos garbės!
- Taip linksmiau gyventi, - gūžtelėjo pečiais Binera, nusirenginėdama prie ugnies. Paklojusi savo rūbus džiūti, ji atsisėdo žolėje ir apsikabino savo kelius, nekreipdama į mus dėmesio. Ji buvo kiek liesesnė nei Emerzidė, stambesnė už Licerą. Jos kūnas buvo puikiai paruoštas kovai.
- Tu gal ir pamiršai, kas nutiko ten, dykumoje, - sušnypštė Licera, slinkdama su kalaviju rankoje prie naujosios bendrakeleivės, - bet aš ne. Atėjus laikui mudvi taip pat susikausime, prisiekiu!
- Nesiartink prie mano ginklų, - ramiai perspėjo Binera, žiūrėdama į ugnį.
- Tau nėra vietos šioje kompanijoje! – tūžo princesė. - Susirink savo daiktus ir nešdinkis!
Užuot atsakiusi, žudikė trumpai žvilgtelėjo į mane ir vėl nukreipė akis į žarijas.
- Kaip ir sakei – ji pamišusi dėl garbės, - šyptelėjau Licerai. - Jeigu davė žodį, tai laikysis jo. Bus geriau, jeigu keliaus kartu.
Licera akimirką svaidėsi žaibais, tada nirtulingai sviedė kalaviją į žolę ir ėmė rinkti nuo žemės savo išmėtytus rūbus.