Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Sena mokytoja Teresė Semak sugrįžusi į Druskinkus apsigyveno neišvaizdžiame medinuke Antakalnio gatvėje. Jai priklausančio nedidelio kambarėlio tolimojoje sienoje labai didelis langas. Tačiau,  nuo jo  sklinda menka šviesa. Aiškiai galėjau apžiūrėti tik kambario viduryje stovintį medinį, didelį ir apvalų, balta staltiese papuoštą, senovinį stalą. Šalia jo, kėdės tarytum vargšės puseserės neabejotinai vėliau patekusios į šį pasaulėlį. Sienos nukabinėtos neaiškios spalvos lentynomis prigrūstomis knygų. Dar keli senoviniai baldai, kelios nuotraukos ir atvirutės. 
Rusų kalba buvau pakviestas atsisėsti prie didžiojo, apvaliojo ir begalinę tuštumą skleidžiančio baldo  pasijutau užburtas paslaptingos tarpukarinių Druskininkų namo auros.
“- Tai ką Jūs norėjote sužinoti”- paklausia, priešais atsisėdusi mokytoja Teresė Semak.

Mokytojos Teresės Semak tėvas Oskaras Švalbas buvo Ukrainos žydas, o mama iš  Varšuvos, rusų kilmės bajoraitė. Nežinia, kada ir kaip tėvus suvedė likimas, tik jų meilė nugalėjo visus kultūrinius skirtumus ir bendruomenių kurioms jie priklausė prietarus. Apie 1920 m., baigęs studijuoti pedagogiką Lvove, Oskaras Švalbas atvyko į Druskininkus dirbti mokytoju, vėliau “Petro Skargos” vardu pavadintoje vietinėje progimnazijoje. Tuo metu mokyklos direktoriumi buvo kurorto bažnyčios klebonas, kun. Voleiko. Kunigas buvo ne tik mokyklos kūrėjas bet ir vietinės katalikų bendruomenės vadas, moralinis autoritetas. Neužilgo kunigas pakrikštijo naująjį matematikos mokytoją. Švalbų šeima gražiai priimta, greitai pritapo naujoje bendruomenėje. Tėvelis tapo gerbiamu specialybės žinovu ypač mėgiamu gabių mokinių tarpe. Skatindamas pagyrimais  ragino juos “nesustoti pakėlėje” - plėsti savo matematinį išpūsimą, tobulėti. Dalį geriausiūjų mokytojas globojo asmeniškai. Nebuvo taip kad Švalbas neįkalbėtų tėvelių leisti vaikams tęsti moklus Gardino ar Vilniaus mokyklose. Tokiu atveju stipendijas išrūpindavo mokytojas. O. Švalbas buvo labai temperamentigas ir jautrus žmogus. Aiškindavo išraiškingai gestikuliuodamas, garsiai ir aiškiai tardamas žodžius. O kaip jisai pratrūkdavo! Jo mokiniai iki šiol, su atlaidžia šypsena prisimena originalius mokytojo pabarimus. Bene dažniausiai tinginiukus išvadindavo “Dardanelų asilais”. Visada būdavo ką pabarti. Artėjan emocijų bangai klasė pritildavo, tai vienur, tai kitur pasigirsdavo prunkštimas, jau nespėliadavo ir nesibaksnodavo, visi žinodavo kas tądien “taps” “Dardanelų asilu”. Artėjant karui su Vokietija mokytojas tapo aktyviu visuomenininku. Jis net organizavo vienos sukarintos draugijos veiklą. Ta visuomeninė organizacija kurortinio sezono metu rinkdavo pinigus Lenkijos lėktuvams.  Švalbienė – mama nedirbo, tačiau tėvo atlyginimo užteko sočiam ir nerūpestingam šeimos gyvenimui. Visus darbus namuose atlikdavo tarnaitė. Švalbienė gavusi puikų išsilavinimą visą savo laisvalaikį skyrė mažąjai Teresei auklėti. Pirmoji mažosios klasė buvo “mamos mokykloje”. Vėliau mama tapo aktyvia vietinės lenkų daugijos nare. Ji privalėjo tikrinti virtuves kuriose buvo dalinamas karštas maistas vietiniams bedarbiams.  Prieškaryje kurortas buvo gyvybingas tik sezono metu, o rudenį apmirdavo. Žiemą dalis miestelio gyventojų tapdavo vargetomis. Tokių šeimų vaikams mokykloje buvo išrūpintas nemokamas maisto davinys.
Švalbų šeimos draugų rate buvo ir vietinis burmistras, berods pavarde Pšebora. Jo žmona kaip ir Teresės motina – ponia Švalb, buvo stačiatikė - rumunė. Moterys puikiausiai sutarė, vėliau nuoširdžiai susidraugavo. Tarp geriausių draugų buvo ir vietinis kunigas, pokštininkas Cibulskis. Jis ateidavo į visas mokytojo O. Švalbo šeimos organizuojamas šventes. Šis kunigas buvo visų susiėjimų “siela”. Jo sakomi anekdotai buvo juokingiausi, o pasakojimai patys įdomiausi. Tarp Švalbų šeimos gerų pažįstamų buvo ir Jaskonių kaimo mokytojo Viščinio šeima. Helena Višcinienė labai mėgo skaityti o Švalbienės biblioteka tuo metu garsėjo populiariomis knygomis. Vėliau, jau būdama vyresne Teresė dažnai lankydavosi Melnyčėlėje, kur gyveno jos supamas, dievinamas Višcinių naujagimis Algiukas. Šį kudikėlį, kartu su Dominyko broliu Petru, Ratnyčios bažnyčioje pakrikštijusi Teresė susigiminiavo su Višciniais. Petras Višcinis tuo metu buvo Vilniaus Universiteto studentas. Ir štai, po daugelio metų, kai Druskininkų garbės pilietis Petras Viščinis grįžo į gimtinę, Teresė  Semak apsilankė jo namuose. Koks begalinis buvo Petro Viščinio džiaugsmas sutikus savo jaunystės draugę. Prisiminęs Teresės tėvą  Petras Višcinis prasitarė apie tai kad prisimena koks garbingas tai buvo žmogus, nuostabiai geras pedagogas. Širdyje būdamas lenku O. Švalbas puikiai suprato Višcinių patrotinius jausmus. Jis buvo įsitikinęs kad kiekvienas žmogus turi teisę būti ne tik savo šalies, bet ir savo tautos patriotu. Jo manymu svarbiausia išlikti garbingu. Toks požiūris išsilavinusioje kurorto visuomenėje buvo išskirtinis, daugumai nesuprantamas ir nepriimtinas. Švalbų šeimoje buvo kalbama apie tai kaip vietiniams švietimo vadovams nepatiko D. Višcinio akcentuojamas lietuviškumas, nes anot jų - reikėtų bijoti visuomenės kiršinimo. Ir nors Jaskonių  mokytojo lietuviškumas nebuvo radikalus, o veikiau  nuosaikus, lojalus valdžiai, vadovai nudžiugo suradę galimybe atsikratyti dar vienu lietuviu, ramia sąžine jį išsiūsdami toliau nuo gimtinės - į Lenkijos Pamarį.
Tuo metu kai Švalbai ir Viščiniai dar susirašinėjo į kurortą iš Varšuvos atvažiavo,  tuo metu, šalyje labai madingo, šokio - “rumba”  mokytojai. Mama – ponia Švalbienė kartu su jau minėtu šeimos dragu, miestelio burmistru Pšebora eidavo mokytis šio šokio. Be abejonės, Teresė buvo šalia. Užsisvajojusi  Semak prisimė šokio dainos žodžius: “ponia šoka rumba, ponia myli rumba”… . Tuomet niekas dar  nežinojo kad tai buvo paskutinieji taikos metai.
“Pirmiesiems” sovietams įsigalėjus, lenkų progimnazijoje buvo organizuota aštuonmetė mokykla baltarusių mokamąja kalba. Ne visi mokytojai mokėjo baltarusų kalbą todėl jie mokino rusiškai. Mokyklos direktoriumi buvo paskirtas atvykėlis, partinis pavarde Muravjovas, o gal Muraliovas, kuris tapo istorijos mokytoju. T. Semak prisiminė kad naujų istorijos vadovėlių nebuvo, tad ši disciplina buvo  “perašoma” pagal Muravjovą. Nors dauguma lenkiškos mokyklos mokytojų išvyko, keli likusieji stengėsi kaip galėjo. Jau tuomet dirbo gerai druskininkiečiams žinoma mokytoja Kuprijanovič, mokytojas Konašuk ėmės druskininkičius mokinti baltarusių kalbos. Liko mokykloje ir Oskaras Švalbas. Trūko mokytojų tad jam be matematikos dar buvo paskirtas ir vokiečių kalbos dėstymas. Kaip vietinis, turintis pedgoginio darbo patirtį mokytojas buvo paskirtas mokyklos direktoriaus pavaduotoju.
Tie mokslo metai, prie “pirmūjų” sovietų, buvo ypač sunkūs mokiniams nemokantiems rusų kalbos. Nes, kaip jau buvo minėta, didžioji dalis pamokų buvo dėstoma rusų kalba. Teresei pasisekė labiau nes jos rusė mama po pamokų paaiškindavo nesuprantamas konspektų vietas.
  Vokeitijai užpuolus Lietuvą didžioji dalis Druskininkų aštuonmetės mokytojų pasitraukė į rytus, o mokykla buvo uždaryta. Savo vaikų švietimu susirūpinę tėvai pradėjo prašyti likusių pedagogų mokinti vaikus slaptai. Tokiu būdu mokytojas O. Švalbas pradėjo mokyti privačiai.
Kai vokiečiai Druskininkų ir Ratnyčios žydus suvarė į getą, save lenku lakęs mokytojas Švalbas išliko ramus. Tačiau, atėjo diena kuri pakeitė Švalbų šeimos likimą. Tądien, kaip visada mokytojas mokino namuose vietinį vaikinuką Stepaną Dedolko.  Atėję policininkai pareikalavo keltis į getą. Kartu su juo turėjo keliauti ir duktė. Teresę Semak išgelbėjo tėvo sumanumas. Jis čia pats atsižadėjo dukters ir dar surado kaimynę kuri raštiškai patvirtino kad Teresė yra Švalbienės nesantuokinė.
  Švalbas pasiprašė į Gardino getą kur buvo jo giminaičiai. Gal būt jis jautė artėjančią mirtį nes kartą susitikimo metu padovanojo du auksinius žiedelius papuoštus monogramomis, netryško, kaip visada gyvybingumu,  buvo tylus. Tai buvo paskutinis pasimatymas su tėvu.
Po daugelio metų, Teresė Semak netikėtai sutikusi seną pažįstamą Bliumšteiną sužinojo kaip žuvo jos tėvas - mokytojas Oskaras Švalbas. Pasirodo, Bliumšteinas taip pat buvo patekęs į Gardino getą. Jis pažino žemietį gete mokinusį vokiečių kalbos. Paskutinę geto gyvavimo dieną Oskaras suprato apsaugos kėslus. Juos turėjo išvežti. Mokytojas atkreipęs į save aplinkinių dėmesį, vokiškai prabilo apie tai kad visi žmonės yra broliai ir turi elgtis vienas su kitu humaniškai. Paskutiniąją mokytojo pamoką nutraukė šūviai. Tai buvo 1942 metais, tėvui buvo tik 49 metai. Bliumšteinas atsitiktinai liko gyvas iššokęs iš “mirties traukinio”. 
Vęlesnis Teresės likimas taip pat yra siejasi su tėvo vardu. Priškaryje mokytojas rūpinosi vienos mokinės aukštesniojo mokslo reikalais medicinos mokykloje. Pastaroji baigusi studijas sėkmingai ištekėjo už vietinio. Su dėkingumu prisimindami mokytoją Švalbą jo mokinės šeima priglaudė ir globojo Teresę. Karo metais Teresė tapo lenkų bendruomenės nare. Ir štai Semak jau būdama sena moteris niekada nepamiršta tų baimės dienų, tų metų. Ji niekada, nei akimirkos nepamiršta kad vietiniai žmonės, nei vienas bendruomenės narys jos nepaliko, neįskūndė nors ir galėjo tai padaryti.
Po karo Švalbienė tapo mokytoja, o Teresė taip pat nedvejodama pasirinko mokytojo kelią. 1959 m., baigusi pedagoginį institutą gavo paskyrimą į Baranovičių miestelį. Kurį laiką padirbėjusi gavo iš motinos laišką su netikėtu paiūlymu. Ji kvietė Teresę atvykti ir gyventi Druskininkuose žadėdama padėti įsidarbinti mokykloje. Teresė sugįžo neilgai pabuvus ir ištekėjusi išvyko atgal į Baltarusiją šį kartą jau kaip į vyro gimtinę.
Mokytoja Teresė Semak prisiminė, kad sovietinių laikų švietimo vadovai netoleravo mokytojų rašančių daug neigiamų pažymių. Tokiems pedagogams priekaištaudavo, juos politiškai “auklėdavo”. Būdama senų pažiūrų, susidūrusi “tarybinio pažangumo” reiškianiais mokytoja jautė nuolatinę sažinės graužatį. Nes, kaip, anot jos buvo galima įvertinti mokinį patenkinamu pažymiu, jeigu jis nesupratavo, neišmokdavo pamokos.
Po daugelio metų į mokytojos Teresės buto duris pasibeldė  jos buvęs mokinys.
- “Ačių mokytoja, kad rašėte man dvejetus. Ačių kad sėdėjote su manimi atsilikėliu iki vėlumos. Jūs net neįsivaizduojate  kaip man pravertė Jūsų atkaklumo dėka  “įspyrtos“ žinios. Ačių mokytoja kad nebuvote abejinga... ” .
2009-03-19 06:59
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-03-27 13:55
bioinzinere
Kaip visada tiek daug nereikalingų pavardžių, kurios apsunkina tekstą. Skaitėsi įdomiai. Bet jau pabaigoje tie nuostabūs "Ačių"... na, jūs suprantate. Baisu :)
Sėkmės :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-03-19 23:26
Valius
Tyciotis nebutina.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-03-19 09:07
Exmortis
ispudinga :) siek tiek perziurek teksta - kelios gramatikos, klaidos, visko pasitaiko, bet tvirtas 5 :D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą