Beveik tobula 7

7. NAUJIEJI NAMAI

Naktis praėjo ramiai, nė karto neprabudau. Tik ryte atsikėliau labai anksti. Tikriausiai dėl nervų prieš artėjančią kelionę. Prieš bet kokias keliones aš visada jaudinuosi. Na, nebūna taip, kad aš bijočiau, jog mes galime papulti į autoavariją ar panašiai, tiesiog kažkas veikia mano viduj ir aš jaudinuosi.
Pasižiūrėjau pro kambario langą, švietė saulė. Danguje nesimatė debesėlių. Užsidėjau trumpom rankovėm bliuskutę su margais piešinėliai, paprastus, bet savo mėgstamus mėlynus džinsus, sportbačius ir pasiėmus tašes nubėgau į apačią. Nors buvo tik pusė septynių ryto, mama jau buvo atsikėlusi.
-Taip anksti atsikėlei? -nustebo ji. -dar galėjai pamiegoti.
-Nenorėjau, mama, be to, esu tikra, kad jau nebūčiau užmigusi.
-Na, tada jei jau atsikėlei išvirsiu tau spagečių, gerai?
Papurčiau galvą.
-Ne, mam, nenoriu, aš prieš ilgas keliones nemėgstu daug valgyt, geriau pasidarysiu sausų pusryčių.
-Kaip sau nori. -mama tik linktelėjo.
Aš pasiėmiau sausų pusryčių, įsidėjau į bliudelį ir pradėjau kramsnoti.
-Neįsipyliai pieno, -pranešė mama.
Nusišypsojau.
-Liktais aš pati nežinočiau. Tu gi žinai, kad nemėgstu pieno, man nuo jo man pasidaro bloga.
Mama tik nusijuokė. Po kiek laiko pasakė, kad jau turime eiti į mašiną. Mamos mašina buvo tikrai graži. Balta, visiškai kaip sniegas, nesenai pirkta Audi. Man ji patiko. Sėdynės buvo odinės ant kurių man visada būdavo patogu. Aš nemėgdavau tų medžiaginių sėdynių, nuo jų visada sklisdavo prastas kvapas. Man apskritai nepatikdavo važiuoti mašinomis. Važiuojant man dažniausiai pritrūkdavo oro, ir mane supykindavo. Labiau mėgdavau važiuoti autobusais, arba skristi lėktuvais.
Įsėdome į mašiną.
-Mama, o Ukmergė toli nuo Kauno? -pasiteiravau.
-Ne, nelabai toli. Bet nėra ir visiškai arti.
-O ten kažkoks kaimas, taip? -pasišlykštėjus paklausiau.
Tiesą sakant nieko nežinojau apie tokį miestelį kaip Ukmergė. Lyg ir buvo kažkur girdėtas, bet neįsivaizdavau kokiam Lietuvos kamputy jis galėtų būti.
-Ne, ne kaimas. -netikėtai į mano klausimą atsakė mama, -ten miestas, panašiai kaip Kaunas, tik mažesnis.
Atsidusau. Buvau įpratusi prie didelio miesto šurmulio, prie gatvių, kurios visados būdavo pilnos žmonių, prie daugybės drabužių ir batų parduotuvių. Ukmergę įsivaizdavau kaip mažytį miesteliūkštį, tuščiom gatvėm. Nežinojau kaip mane ten priims aplinkiniai, kaimynai, klasiokai...
Kelionė netruko ilgai, kelios valandos ir mes jau buvome ten. Ten, kur kaip aš įsivaizdavau, mūsų niekas nelaukė. Buvau šimtu procentų įsitikinus, kad mano vieta yra Kaune, ir niekur daugiau.
Išlipome iš mašinos. Iš bagažinės išsiėmėme savo lagaminus. Netrukus pamačiau, kad mašina stovi netoli nedidelio namuko kiemo. Mama ėjo link jo, aš sekiau paskui ją. Pagaliau įėjome į namo vidų. Iš vidaus jis buvo visai neblogas. Sienos ištapetuotos, patiestas ryškiai raudonas kilimas, kuris tęsėsi netgi iki virtuvės. Buvo laiptais vedantys į antrą aukštą. Iš dalies namas priminė mano senuosius namus, iš dalies buvo visiškai kitoks.
-Antrame aukšte yra vienas kambarys ir vonia, jie tavo. -pasakė mama.
Valio, turėsiu savo vonią.
Mama padėjo visus lagaminus ant grindų ir sunkiai atsiduso, tada dar manęs paklausė:
-Patinka naujieji namai? -jos klausimas buvo kupinas vilčių, esu tikra, ji tikėjosi, jog atsakysiu „taip“.
-Labai mieli. -pasakiau, nors tai nebuvo visiška tiesa.
Mama nudžiugo, tai pralinksmino ir mane. Nubėgau į antrą aukštą pasižiūrėti savo kambario. Įėjusi į jį, tikrai nustebau. Jis buvo daug gražesnis, negu tas kur gyvenau ankščiau.
Sienos buvo nudažytos ryškiai oranžine spalva, tokia kuri man labai patiko, kabojo tamsiai raudonos užuolaidos. Buvo pastatyta didoka lova su rožinės spalvos patalyne, pakabinta didžiulė lempa. Stovėjo rašomas stalas ir daili bordo spalvos sukama kėdė. Langas buvo didžiulis, beveik nuo pat grindų iki lubų. Atsargiai priėjau ir paliečiau lovą. Ji buvo be galo minkšta. Virš jos kabojo keistas paveikslas. Jame buvo pavaizduota moteris nuo kurios sklido saulės spinduliai. Galbūt tai buvo Marija, Jėzaus motina apie kurią man tiek pasakojo mama. Iš tikro man visos tos bažnytinės istorijos nė mažumėle nerūpėjo, tad tikėjausi daugiau niekur neaptikti panašių paveikslų at iškabinėtų kryžių. Taigi, naujasis namas man beveik patiko, tik nežinojau kokią nuomonę susidarysiu apie čia gyvenančius žmones. Bet geriau pagalvoju supratau, kad juk čia ta pati Lietuva, todėl žmonės turėtų būti tokie patys egoistai, pavyduoliai, niurzgos ir žinoma tokie patys geri ir mieli kaip Kaune.
Praėjo kelios valandos, kol aš susidėliojau visus daiktus į jiems skirtas vietas.