Išvykstam

Rugiams aukštyn į žemės gelmes užaugus,
takai tik susiaurėjo perpus
ir visi kartu emigravo į kitą tikrovę,
kur, sako, tikriau viskas bus.
Tik aš viena likau ir arfa dievams groju,
įšilusiais pirštais garsus aukoju.
Nešoku, nes žemė stingdo man pėdas,
kur tarpupirščiuos rugių daigams subrendus,
nauja gyvybė nebyliai jau pradžioje pabaigą skelbė.