Mergelės tavo nebėra

Mes turėjom saulę, šypsnį ir visą pasaulį.
Turėjom lietų, vakarą ir tylą.
Nieks neprašė jų parduot,
Niekas neliepė Tau jų atiduot.

Vien Perkūnas žino,
Kas galvelėj Tavo gaminas.
Milda, deivė mylimiausia,
Širdį Tavo atėmė brangiausią.

Dabar verki, apsikabinęs dangų.
Meldi Dievų malonės,
Nes žemelėj mylimoj
Nebėra mergelės Tavo.

Aš žiūriu į Tave iš aukštybių,
Negaliu patikėt Tavo kvailybe -
Kas pasakė man berneliui,
Kad nėra jo mergelės?

Tau skaudėjo ir skaudės dar,
Nes esi dabar tarsi nudvėsęs.
Meilė Tavo išgaravo
Su manim ji iškeliavo.