Trūkstami žodžiai

Aš nusagstysiu lietumi, baltais pūkais ir snaigėmis
Slapčia nužvelgsiu akimis, ne žodžiai kalbat raidėmis.
Savo nakties blankias šviesas vėl tyliai užgesinsiu,
Nors ir nejausi tu manęs, mintyse apkabinsiu.

Aš styginiais danguj nakties tau tyliai pasigirsiu,
Nors nematysi tu manęs, bet greitai atpažinsi.
Džiaugsmu pratrūksiu spinduliais ir meilę jausi venomis
- Kaip plūsta nuo tavęs karščiu ir trykšta pro blakstienas.

Savo nakties blankias šviesas vėl tyliai lyjant skleisiu,
Nors aš ir nejaučiu tavęs - iš glėbio nepaleisiu.
Nakty pasklis tiek daug balsų laukais, kalnais ir sodžiais,
Kiek daug tau pasakyti turiu tik neišeina žodžiais.

Danguj aidės nakties balsai miegosi tu lig ryto,
Matysiu kai dangaus skliaute maža žvaigžde nukrito.
Kažkas norėjo ja palik, įkelt į aukštą dangų,
Tik nemokėjo apkabint gal kiek per šaltom rankom.

Per tūkstančius nakties balsų ant vyšnių žiedų sniego,
Aš nesuvoksiu kiek turiu, nors iš tikrųjų – nieko.
Ir nepaleisiu tu minčių, tavęs iš šilto glėbio
Kaskart šiek tiek vis pritrūkstu iki mažiausio gėrio.

Nutilę dūsauti giliai akim stiklinėm žvalgom,
Neėmę duonos į rankas jau nejaučiam, kad valgom.
Neklausiu ką daryt turiu - galvok kaip nepavargtum
- Išgerti saulę spindulių tik tau iš mano rankų.

Tarytum degdamas ugnim ar smilkstant tyliai durpėmis
Savo suplėšyta širdim atskrisiu oru kulkomis;
Neieškau poilsio pats sau, tirpinant cukrui troškulį
Tik palytėk mane ranka  ir jausiuosi  lyg guostumei.

Atodūsy giliam, giliam tave suspausiu švelniai
Ir nepaleisiu niekada tau miegant, verkiant, keikiant.
Priminsiu kiek naujų balsų, garsų, natų parodžiau
Tik pasakyti kaip myliu tiesiog pritrūksiu žodžių.