***

Šiaurinis vėjas, kai nupūtė šviesą,
Pasiklydę vėjarodžiai verkė tik dviese.
Vieniši, tušti, užsimerkę
Tamsoje savo laimę vėl gaudė.

Pietinis vėjas, kai nupūtė dangų,
Visi sustoję žiūrėjom viršun,
Bet kadangi tamsu mes nieko nematėm
Tad kažkur tolumoj užsidegė žvakė.

Patekėjo mėnulis aukštai danguje
(Ką čia kalbu? Dangaus juk nėra...)
O kai mes vėl laimingi pamatėme šviesą,
Kažkur po medžiu supratome tiesą.

Viskas kartojas kaip pradžioje...
Sugrįžta Chaosas tuo pačiu ir tamsa.