Saksofonas ir Tuštuma

Jaučiu kiaurai žemę einantį švelnumą, nes kažkur esi tu medaus spalvos plaukais ir pasisekimą lemiančiais veido bruožais. Tirpinu liūdesį rudenyje lyg kavą karštame vandenyje, kaip kad tirpinsiu liūdesį ant skruostų ašaromis virstančiose snaigėse, kaip tirpinsiu pavasario žiedų okeane.  Aš negaliu būti liūdnas, kai žvelgiu medžius geltonais lapais, kuriuos ir tu galbūt matai, kai matau lietumi prakiūrančius debesis, kuris barbena į tavo langus, kai jaučiu rudenišką vėją, kuris liečia tavo drabužius. Bet ilgesys tūkstančiais rankų smaugia mano kaklą. Žinau, kad be ilgesio meilė taptų tik nusipenėjęs meitėlis. Kantriai priimu liūdesį; kantriai, bet ne visada lengvai. Iš širdies į rankas rieda greitaeigiai traukiniai, ašaros teka šiapus lango arterijomis lyg lietvamzdžiais, kriokiančiais lietumi per vasaros audrą. Kraujas sūrus nuo ašarų, kurių neišverkiam, rankos nekantrios nuo jausmų, kurių nemoka iki galo perduoti. Neištarti žodžiai kaupiasi kiaurose kišenėse, kurias pusto pikti rudens ir pavasario vėjai. Muzika kalba už mus, muzika kalba daug geriau už mus. Neturiu klausos rašyti natas, bet mano širdis visą gyvenimą kuria už mane. Ar girdi, mieloji,  kaip nekantriai muša būgnai - tai mano širdis triukšmauja; ar girdi,  kaip smuikai lyg viduramžių muzikantai griežia tau už lango - tai mano siela ilgisi........ Norėčiau išmokti groti saksofonu. Jei siela galėtų kalbėti, ji prabiltų saksofono garsais. Išskrendančių gervių garsais. Ilgėjančiais šešėliais pieštame languotame dangoraižių mieste,  keturiasdešimties vatų lemputės apšviestais  naktinio drugio sulėtintais  sparnų mostais, tuščių kėdžių  dieninio seanso kino teatre baltai juodai dažytomis mintimis  su egzistencializmo nevilties prieskoniais ir ant ant adatos smaigalio esančių stebuklų nuojauta ......  Ar jautei Kalėdų vakaro paslaptį? Ar žinai, kas kuria eskizus orchidėjoms ir magnolijoms, kaip gimsta žvaigždės, kur nuneša svajones sapnai, ar matei, kur prasideda, kur baigiasi vaivorykštiniai tiltai, kaip verkia juoda žudiko siela? Ir apie tai saksofonas gali kalbėti. Ak, tai tik muzika vadinasi, sakai? Paguoda liūdintiems, džiaugsmas džiaugiantiems. Dovana iš kitų pasaulių. Ne ugnį Prometėjas nešė į žemę, o muzikos garsus, pasivogęs iš Olimpo. Už tai buvo kalamas ant uolos. Prometėjas buvo amžininkas didžio pranašo. Ar jis žinojo, ar jis bandė nugalėti kentėjimą, kaip kad aš kartais bandau, kartodamas apie tuštumą, kuri negali sužeisti tuštumos? Tuštuma negali sužeisti Tuštumos. Kiekvienas mano širdies dūžis kuria formas ir prisiminimus, kiekvienas atodūsis juos naikina, tik skausmas ir ilgesys visada lieka. Lieka toje vietoje, kurios nėra, kuri negali būti, nes nėra jai kur būti. Pasaulis mano didelis sukurtas, jame ir tu esi. Dabar visas mano pasaulis telpa tavo viename vieninteliame besišypsančių lūpų kamputyje. Dabar jau nebeklausiu, kas tu esi. Nebeklausiu, kur tu esi ir kodėl mano mintyse ir širdyje gyveni. Dabar aš tenorėčiau išmokti groti saksofonu, kad savo ilgesiui suteikčiau sparnus iškeliauti į žvaigždėtą rugsėjo naktį.....