Perdoso istorija: Xifan ir Jeehee

Tai kas nutiko Perdosui buvo visiškas atsitiktinumas.
Tą kartą jis ruošėsi važiuoti pas vaikystės draugą. Ankstyvą rytą, kaip ir visus kitus, jis pradėjo labai įprastai. Pirmiausia, išjungė čirškiantį stalinį žadintuvą. Po minutėlės, Perdosas įsispyrė į šalia lovos esančias šlepetes ir nušlepsėjo į virtuvę, jausdamasis vis dar silpnas. Ten užsikaitė puodelį tirštos kavos ir pažvelgė pro langą. Buvo septynios valandos ryto. Saulė jau švietė, nors ir labai anksti. Tokiame amžiuje jis greitai išsiblaškydavo, tik išgėręs nedaug stiprios kavos. Galiausiai jo protas visiškai nubusdavo, kada už durų įsiklausydavo į triukšmaujantį paštininką, atnešusį laiškus. Perdosą tai labai gerai nuteikdavo, laiškams jis teikė pirmenybę. Taip pat jis dievino rytą. Pagalvojus, kiek daug žmonių praleidžia galimybę išvysti tą džiaugsmą? Mąstant apie tai, jo lūpų kampučiai truputėlį išsikreipdavo, jis pasijusdavo senas. Juk šiais laikais jaunimas miega ligi pietų, tokia yra įsigaliojusi nerašyta taisyklė, tad ką daugiau jiems veikti?..
Gegužės mėnesį Perdosui turėjo sueiti septyniasdešimt aštuoni. Galima pagalvoti, kad jis atrodė labai senas, tačiau vos ne pagrindinė jo pokalbių tema su bendramečiais buvo apie tai, kad jaučiasi jis puikiai, yra fiziškai stiprus, nesirgęs jokia rimta liga. Iš tiesų jis atrodė pavydėtinai gerai, bent dešimt metų jaunesnis nei iš tiesų.

Tą rytą Perdosas stovėjo priešais veidrodį, palinkęs į priekį su elektrine skutimosi mašinėle. Ant pasenusių raudonmedžio komodos durų kabojo veidrodis. Namuose buvo labai tylu, vargu ar galima tikėtis kokio svečio.

- Kas gi ten? - paklausė Perdosas išgirdęs tylų barbenimą.

Iš pradžių Perdosas apsidairė, ieškodamas savo laikrodžio – jis niekada dar nevėlavo. Tačiau dabar laiko turėjo bent pusvalandį. Už lauko durų aiškiai kažkas stovėjo ir laukė. Tai tiesiog neįtikėtina! Jis pagalvojo. Nusprendė duris atidaryti, juo labiau barbenimas nerimo, ir visa tai, jam ėmė atrodyti gana neįprasta, netgi akiplėšiška: kada jis ruošiasi išvykti, kažkas ima jį ir sutrukdo!..

- Labas rytas, pone, – pasisveikino geltonodis berniukas ir į jį pažvelgė.

Šalta gaiva praskrido pro duris, šviesa pagavo Perdoso akis, kurios suvirpėjo. Veido raumenys tarsi nuslinko ir atsipalaidavo, Perdoso pyktis atlyžo. Jis nusišypsojo. Pagalvojo, kad jaudinosi visai be reikalo, kad tai joks reklamos agentas, ar skolų išmušinėtojas, tai viso labo – tik berniukas. Vaikas atrodė kokių devynerių metų, stovėjo tiesiai priešais jį, spaudė link savęs žurnalus, ir tai jį nustebino. Jis prisiminė save, kada vaikystėje nešiojo laikraščius, norėdamas iš to užsidirbti. Tačiau niekados taip anksti ryte!

- Ar skirtumėte man nors vieną minutėlę savo brangaus laiko? – maldaujančiu balsu berniukas jam tarė.

- Kuo tu vardu?
- Xifan.
- Xifan? - ištarė Perdosas. Tada ištraukė iš kelnių kišenės ranką, padavė du poundus, sakydamas: - Turėk, Xifan.

- Bet ar galėtumėte skirti man vieną minutėlę savo laiko? – išgirdo tą patį balsą. Berniukas pinigų nepalietė, kažkodėl atsitraukė žingsnį atgal, ir žurnalai lyg tyčia išslydo jam iš rankų.

- Kas tai? - pakėlė Perdosas.

Bet Xifan nieko neatsakė. Jis tarsi suteikė galimybę pasižiūrėti jam pačiam. Labai trumpam pasilenkęs juos pakelti, Perdosas perskaitė viršelio pavadinimą, parašytą ant labai spalvingo, bei minkšto viršelio aplankalo. Tai buvo religinio pobūdžio spaudinys pavadinimu „Šviesos taške“.

- Tai ko tu nori?
- Pravesti jums pamoką, pone Perdosai.
- Iš kur žinai mano vardą?

Vaikas nuleido galvą, akimis rodydamas ant žemės gulinčius neatplėštus laiškus, su adresais ir vardais. Jo buto numeris buvo penktas. Viršutinis vokas gulėjo adresuotas būtent jam: „Mrs. Perdosui“. Tai atrodė labai paprasta.

- Tu supranti, vaike,  aš neturiu dabar laiko. Na… ar norėčiau, kad tu mane mokintum tikėjimo? Xifan, tu nori, kad aš tave įsileisčiau su keistais žurnalais ir gaiščiau jiems laiką? Dieve šventas! Juk tu man tiktum į proanūkius!..

Berniukas iki galo jį išklausė, netgi ėmė atrodyti liūdnas, jo akys tapo dvigubai didesnės, tarsi per  pusę veido. Juodos, pernelyg minkštos, jas dengiančios garbanos pakilo, jis čiupo už savo žurnalų ir išbėgo.

- Mes dar pasimatysime. Mano sesuo Jeehee jums neatleis, - kimiu balsu pasakė.

Tada nieko nesuprantantis Perdosas, liko visiškai pastulbęs, jis nuėjo toliau ruoštis kelionei, krautis savo lagaminą, įsmeigęs į jį visiškai nesuprantantį žvilgsnį. Kažkoks neužauga berniukas sugebėjo sugadinti jam nuotaiką, - ką gali reikšti jo žodžiai? Jis netgi pasigailėjo, kad atvėrė ne laiku duris, ir jei būtų daugiau apie tai dabar galvojęs, stotyje jo traukinys jau būtų išvažiavęs.

Beje, atgal traukinys jo neparvežė. Tą patį vakarą vyriškį ištiko širdies priepuolis, infarktas buvo labai netikėtas, bet pakankamai pavojingas, kad jį pribaigtų iš pirmo karto.