Saulė ir Saulius

Pavasarinė saulė glostė veidą, pavargusį nuo žiemos šalčio ir dirbtinio šildymo. Ji spinduliukais šokinėjo nuo vieno išsiilgusios odos lopinėlio ant kito, švelniai pabučiuodama ir myluodama lyg motina, glamonėjanti vaiką. Nuo kiekvieno tokio bučkio jautresnius veidus aplankydavo raudonis, kiti pasipuošdavo žaismingomis strazdanėlėmis.
Atsišliejusi į mūrinio namo sieną stovėjo jauna mergina, į saulę atsuktu veidu ir dailiai atsikišusia riesta nosyte. Vieną koją buvo atrėmusi į sieną, o rankas sudėjusi už nugaros, todėl praeiviams atrodė panaši į kvailoką svajotoją, tarsi ne jų pasaulyje gyvenančią. Užmektos akys švelniai šypsojosi kartu su dailiai nulietomis lūpomis. Per žiemą patamsėję plaukai lėtai šoko su jaunu, dar šaltoku, bet atgyjančia gamta kvepiančiu vėjeliu, kuris lyg netyčia suposi juose. Drąsiau tas išdykėlis elgėsi po merginos paltu, kurį ši neapdairiai prasisegė, įsileisdama pavasarinės vėsos ir gaivos. Vėjas landžiojo tarp megztinio akių, akimirksniui paliesdamas jautrią odą ir sukeldamas mielą širdžiai virpuliuką. Jai nebuvo šalta.
Pamiršusi viską pasaulyje mergina nebežinojo nei kiek valandų ji taip stovi, nei kas dedasi aplinkui. Ji nepastebėjo skubančių žmonių, kurie tik retkarčiais pamatydavo merginą. Negirdėjo vaikų šūksnių, kurie džiaugsmingai klegėdami jautė artėjančią vasarą ir atostogas.
Neberūpėjo niekas, tik saulė, kuri per žiemą atpratusi šildyti jau ritosi namų stogais vakarop. Pamažu merginą užliejo šešėlis ir ji pagaliau atmerkė akis. Palengva užsisagstė paltą, susigūžė jame ir apsidairė. Veidą puošė paryškėjusios strazdanėlės ir lengvas raudonis. Ji pasuko galvą ir pamatė Saulių, visą tą laiką prastovėjusį šalia jos. Vaikino kairysis skruostas buvo raudonesnis už dešinįjį, nes žiūrėdamas į merginą nė karto nepasuko galvos į šalį. Vilma nusišypsojo (netgi meiliau nei šypsojosi saulei) ir prabilo:
- Sauliuk, dabar tu mane šildyk, – ir pasinėrusi į jo glėbį vėl užsimerkė.

O saulė ramiai grimzdo už miesto horizonto...