Yra vieta, kurią lankau tik rudenį. Tai mažytis šventorius apsuptas apgriuvusios tvoros, nusėtas senų paminklų. Pakraštyje stovi mažutis kryžius, keli antkapiai byloja apie buvusią kadais šventą vietą.
Rudenį ten pilna lapų, o kaštonai panašėja į rudus lašelius geltonoje jūroje. Keli laipteliai, ant kurių prisėdu arba prigulu, stebiu krintančius kaštono, klevo lapus. Jie palengva padengia mane, ir tik lietus pažadina iš pasakos. Ruduo... Skubu išbėgti kol iš šalia esančios kaimo bažnytėlės nepasipylė piktų žmonių jūra. Jie stebi mane įtariais žvilgsniais. Mato. Jie viską mato. Nespėjau. Jie jau eina. Tuomet sustoju ir stebiu mažutę varpinę. Varpas juda pirmyn... atgal... pirmyn... at... Negirdžiu jo, tik matau, o jie mato mane. Lyja. Maži lašai virtę čiurkšlėmis krinta ant mano plaukų, rūbų, lūpų. Liežuviu nusivalau jas, numalšinu kilusį troškulį. Vanduo varva mano kaklu žemyn, pilvu, nugara, kojomis. Šalta. Nėra vėjo, bet bėgančių davatkų žvilgsniai sminga, bado. Stoviu. Kodėl neinu? Juk netoli namai, draugės namai. Ji manęs laukia su arbatos puodeliu. Užsimerkusi matau kylančius, bet taip ir nepasiekiančius lubų garus. Jie kyla, tirpsta. Man laikas. Pajudu. Lėtai, nes nebereik skubėt. Aš jau šlapia. Žmonės jau namuose. Aš taip pat. Geriu arbatą. Už lango lyja...