Velnių medžiotojas 2 : Alibahas (20)

SMĖLIO BURTININKAS

- O sakei, kad nesusitiksim jų, - suurzgė Licera, nudelbdama nepažįstamąjį negeru žvilgsniu, siekdama savo ginklo.
- Kur susiruošei? – sunerimau. – Gal pirma vertėtų pagalvoti, ką?
- Nematau, ką galvoti. Jis plėšikas, ką gi su juo reikėtų daryti, jeigu ne kabinti ant šakos?
- Mes turime užduotį, pamiršai? Dabar mažiausiai reikėtų veltis į peštynes su dykumos plėšikais, kurių čia greičiausiai netgi ne vienas. Taip kad nuleisk akis ir liaukis į jį spoksoti, jeigu nenori, kad pastebėtų.
- Ir palikti žudikus nenubaustus?
Atsidusau.
- Nesijaudink, atsiras, kas tą padarys. Tačiau šiuo atveju mes rizikuojame jos gyvybe.
Septera neramiai apsidairė, kai penkiese sužiurome į ją.
- Tarkime, nudėsi tą vieną, o kitas, esantis kažkur netoliese, įsidėmės tave ir vaiką. Tada jam beliks palaukti, kol mes išjosime iš čia. Tęsinį sugalvok pati.
- Tada reikia surasti visus juos, esančius čia, - pareiškė Licera.
- Kaip?
Ji sudvejojo.
- Apklauskime kiekvieną, - pasiūlė.
Į tai mes draugiškai nusišypsojome, maždaug įsivaizduodami, ką kiekvienas čia sėdintis atsakytų į provokuojantį klausimą „ė, o tu kartais neskerdei žmonių už dienos kelio nuo čia? “.
- Na gerai, - linktelėjo Licera, - ką tu darytum, mokytojau?
- Laukčiau progos.
- O jeigu tinkama nepasitaikys?
- Tuomet man nelemta šiandien nužudyti plėšiką. Laukčiau kitos dienos, gal savaitės, gal metų.
- Neįtikėtina...
- Na gerai, - linktelėjau, - matau, kad trokšti žudyti. Tačiau ar bent susimąstei, kad galbūt šis plėšikas paspruko nuo gaujos tam, kad galėtų liautis plėšikavęs ir pradėtų teisingą gyvenimą? Galbūt jis dabar kupinas gražių svajonių apie trobelę kažkur pasaulio pakraštyje, gražią moterį ir tuziną vaikų?
- Bet jis žu...
- Taip, žinau, - nekantriai mostelėjau, - tokiu atveju tau reikėtų pirma pakarti Čiūrą, nes jis irgi žudė dėl pinigų. Ir mane, nes praeityje nužudžiau ne vieną žmogų. O Dolimėjų už tai, kad bandė nužudyti Binerą. Bet, manau, Dolimėjus tavo akyse be kaltės, nes jis apsaugojo tave.
- Man jau per painu, - papurtė galvą Licera. – Nori pasakyti, kad visur kažkas kažką žudo ir taip turi būti?
- Ne, aš tik noriu pasakyti, kad visų nesudorosi ir už kiekvieną neatkeršysi, kad ir kaip besistengtum. Šiuo atveju nėra reikalo klausinėti kiekvieno, ieškant kitų plėšikų, nes mergaitė mums jau parodė į artimiausią. Jeigu jausčiau jam norą atkeršyti, koncentruočiausi į jį vieną. Todėl dar sykį pažvelk į tą pusę - tik ne per daug įdėmiai - ir pasakyk, ką reikėtų daryti?
Licera perbraukė beveik nereginčiu žvilgsniu sėdinčiuosius, tada pasirėmė delnu ir užsimerkė.
- Mmm... Pirma... pirma reikėtų jį garsiai apkaltinti...
- Niekai, - burbtelėjo Čiūra. – Pirma savo taikinį reikia atskirti nuo kitų ir likti su juo akis į akį. Tada tie, kurie ateis jo ieškoti, ir bus bendrininkai.
- Ji pati turėjo tai suprasti, - pasakiau jam nepatenkintas.
- Nemanau. Kai kurie iš šių dalykų išmokstami su patirtimi. Gauni pirmą kartą per galvą – antrą kartą jau saugaisi. Natūralu.
- Manau, jau supratau, - pusbalsiu pasakė Licera, - turėti du mokytojus visai linksma. O dabar atsiprašau, man reikia pasivaikščioti.
- Tu kur?
- Pasipudruoti.
Ir ji, gracingai pakilusi nuo suolelio, patraukė prie laiptų į antrą aukštą.

Pagaliau ir mus aplankė sėkmė – atsirado amžinai besislapstantis užeigos bernas, kuris čia klientais rūpinosi. Šiaip ne taip pavyko susiderėti dėl milžiniško kumpio, duonos ir kelių butelių vyno. Kainos čia galbūt ir mažesnės, nei motušės Ambros troboje, bet visgi siekė žvaigždes. Užeigos savininkas buvo didesnis lupikas, nei visi čia esantys pirkliai kartu sudėjus.
Viena akimi vis pažvairuodamas į gana ramų plėšiką, kuris čia aiškiai klausėsi kalbų apie karavanus, stebėjau išsiruošiančius Hatakos vyrus, kurie nedideliais būreliais rinkosi už durų, ruošdamiesi sėsti ant žirgų. Kažkur arklidėse lojo Kandas, nepatenkintas nauja virve ir vieta. Kad negąsdintų žmonių, paprašiau jį uždaryti tuščiame garde, kur nors tolimiausiame kampe. Greičiausiai arklininkas ir pats prisibijojo pabaisos, todėl sutiko neklausinėdamas.
Galop ant mūsų stalo atsirado maistas, o piniginės palengvėjo. Ta proga netgi savo mokinę išvydau, grįžtančią atgalios. Licera lengvai laviravo tarp stalų, pritraukdama vyrų žvilgsnius, tačiau kažkaip buvo aišku, kad ji taikosi ne į savo senąją vietą.
Ji artinosi prie plėšiko.
Mano kąsnis sustojo tarp dantų, užmirštas ir niekam nebereikalingas. Stebėjau merginą, nerūpestingai artėjančią prie tikslo, o galvoje blaškėsi vis neramesnės mintys. Taip ir įsivaizdavau nerūpestingai ištraukiamą durklą, įsmeigiamą niekšui į gerklę su žodžiais „dvėsk, bjaurybe! ”. Įniršio akimirka, mirštančiojo gargaliavimas, išsigandusiųjų klyksmai...
O po to?
Po to vyrai atsitokėja ir nuginkluoja princesę. Ši rėkia – „jis buvo plėšikas! “.
O kaip įrodyti? Žmogus negyvas, jo jau nepaklausi. Dabar Licera žudikė, o galbūt ir melagė, kuria niekas netiki. Ant šakos ją!

Mergina staiga klupteli ir vos neišsitiesia visu ilgiu – kaip tik prie stalo, už kurio sėdi žmogus, kapojęs kardu Septeros tėvą. Suspėja rankomis atsiremti į žemę, tačiau jos veide - skausmo ir nepasitenkinimo grimasa.
- Aaach... – piktai sumurma.
- O, mergaite, - pakyla iš už stalo sunerimęs plėšikas. – Žiūrėti po kojomis reikia. Ar nesusižeidei?
Liceros veide patikli šypsenėlė, sumišusi su tvardomu skausmu. Ji purto galvą ir sako, kad viskas gerai.
Ar tikrai jau taip gerai?
Tikrai tikrai! Geriau net nebūna. Jūs toks malonus, kad rūpinatės...
Licera čiauška nepažįstamajam nesustodama, skaudamas kelis tuoj jai visai neberūpės. Jai jau į akį krito malonus vyriškis, kuris nepatingėjo prišokti prie jos pirmas.
Stulbinama vaidyba, nieko neprikiši. Čia ji meistriškai sugeba.

Kai man kąsnis beveik baigia iškristi iš burnos, susigriebiu bespoksąs į juodu nuodėmingai ilgai. Tačiau netrukus nusiraminu - užeigoje beveik kas antras susidomėjo gražios merginos nuotykiais, visi pavydi neišvaizdžiam vyrukui akivaizdžios sėkmės užkalbinus šitokią grožybę. Ką gi, man nereikia pernelyg saugotis.

Licera pasistengia dar vos vos – ir jiedu jau sėdi prie stalo, dalindamiesi kelionių įspūdžiais. Negirdžiu, apie ką jiedu kalba, nes kalba tyliai. Tik matau mokinės šypseną ir žinau, kad ji ŠITAIP šypsosi tik esant rimtam reikalui. Natūrali jos šypsena visiškai kitokia.

- Į ką taip žiūri? – pastebėjo mane Emerzidė.
Ji grįžtelėjo kiek atgal, sekdama mano žvilgsnį.
- Mūsų sidabrinė kanarėlė griebia plėšiką už ragų, - sumurmėjau.
Dabar ir Čiūra su Dolimėjumi susidomėję atsisuko.
- Ei, man atrodo, kad užtenka ir manęs vieno bespoksančio, - pareiškiau, - valgykit ir nesidairykit. Įtartinai atrodot persisukę.
Emė tyliai atsistojo ir persėdo ant mano suolo.
- Jinai burkuoja su juo? – pasitikslino Čiūra, - nejau ruošiasi išvilioti į kokią tamsią vietelę?
- Ar tavo balse girdėti pavydas? – sumurmėjau, pradėdamas pagaliau kramtyti. Princesė ką tik pasidavė pigiems plėšiko vilionių triukams, šypsodamasi ir rodydama visus savo dantukus.
- Ką?... Man tik neramu, kad nepadarytų kvailystės. Na tokios, kad paskui turėtume aibę nemalonumų.
- Dolimėjau, ar tavo gertuvė su tavimi? – paklausiau.
Burtininkas užkišo ranką į užantį ir ištraukė metalinį daiktą. Šiek tiek atlaisvino kamštelį.
- Jeigu ji ims daryti kvailystę, guldyk abu, - pasakiau.
- Pala, abu – tai ją ir plėšiką, ar plėšiką ir dar kažką kitą? – sutriko šis.
- Paukštelę ir plėšiką. O gali ir visus plėšikus, jeigu žinai, kur jie.
- Ji visus mus įtrauks į dar vieną pavojų, - kiek piktai pasakė Emerzidė, mažais kąsneliais dorodama kumpį.
Tyliai linktelėjau, stebėdamas Liceros spektaklį.

Staiga užeigos durys su trenksmu atsilapojo iki galo ir iš vakaro prietemos vidun įžengė vienišas senis, susisupęs į gelsvą apsiaustą tiek, kad iš po kapišono kyšojo tik ilga nosis ir ilgą laiką nekarpyta barzda. Jis elgėsi ganėtinai triukšmingai. Greičiausiai čia buvo dažnas svetys, jau nebekreipiąs dėmesio į tuos, kurie čia lankosi pirmą kartą.
- Merlokai, alaus! – krioktelėjo jis nuo durų stipriu balsu, kiek nesiderinančiu prie išvaizdos.
Kai nusivožė kapišoną, galėjau kuo puikiausiai skaičiuoti jo veidą išvagojusias raukšles. Mažos akys toje raukšlių raizgalynėje žvelgė skvarbiai, o judesiai buvo lyg jaunuolio. Nuo senio dvelkte dvelkė nepaaiškinama jėga ir kai dešinėje rankoje išvydau raitytą kažkokio medžio lazdą, man pasidingojo, jog čia bus dar vienas burtininkas, puikiai tinkantis į kompaniją Dolimėjui arba Reiganui.
- Merlokai, nesislapstyk, nes ištempsiu už kojos! – pagrasino senis, sėsdamasis už artimiausio stalo ir atremdamas lazdą į šio kraštą. Po akimirkos jis perbraukė delnu veidą, sulygino barzdą ir pratarė pusbalsiu nežinia kam:
- O lauke tai audra prasidėjo, kad mane griausmas...

Dolimėjus kurį laiką sėdėjo persisukęs, stebėdamas naują svečią, tada atsisuko ir tyliai pasakė:
- Duodu galvą nuritinti, kad šitas žmogus apie burtus išmano.
- Jis turi kažką tokio, - pritardamas linktelėjo Čiūra.
- Iš jo lazdos sprendžiu. Kad turėtum kažkuo pasiramstyti, nebūtina ieškoti šitokių formų daikto.

Plėšikas, kurį akimirkai buvome pamiršę, taip pat stebėjo naująjį svečią, tačiau galvą galėjau guldyti – jis atrodė mirtinai persigandęs, lyg išvydęs kažką neapsakomai baisaus. Jam netgi neberūpėjo dailus Liceros veidelis ir jos vilionės, greičiausiai vertos didelės nuodėmės. Regis, dabar jis ketino labai atsargiai dingti seniui iš akių.
O šis dairėsi labai neskubėdamas, lyg turėdamas visą pasaulio laiką. Akimirkai susižvalgė su Dolimėjumi, lyg pajutęs kolegą greta, tada trumpam susidomėjo Čiūra, kuris vienintelis visoje užeigoje buvo blondinas ir kiek daugiau nei kiti ištįsęs į ilgį. Mane ir Emę nužvelgė beveik paniekinamai ir pernelyg nesidomėdamas. Nukreipė dėmesį į gretimą stalą, prie kurio tupėjo dvi pagyvenusios moteriškės, seniokas ir du jaunikliai. Šis būrelis jam irgi nepasirodė labai įdomus, tad pažvelgė į Burimikos kompaniją, kurioje vis dar buvo aptarinėjamos paskutinės naujienos.
O plėšiką pastebėjo kaip tik tada, kai šis atsargiai pakilo, ketindamas nusimuilinti.
Akimirką pasirodė, kad senis nesusidomėjo vyruku, tačiau, šiam išsproginus akis, svečias grįžo prie šio vaizdo domėdamasis, kuo gi jo persona taip išgąsdino nepažįstamąjį.
Tada ir pats išsprogino akis, pašokdamas nuo stalo.
- Prakeiktas išgama! – suriko jis, net pusė žmonių stryktelėjo nuo to garso aukštyn, apsidairydami aplink, ar tik ne jiems skirti šie žodžiai.
Plėšikas sušnypštė kažką panosėje ir šoko durų link, tačiau užkliuvo už Liceros pakištos kojos ir vos neišsitiesė ant grindų. Būtų pašokęs, tačiau raityta lazda įsirėmė į jo mentę ir prispaudė prie aslos.
- Žudikas, plėšikas, dykumų šakalas! – griaudėjo senis, lenkdamasis prie nelaimingojo ir čiupdamas šį už plaukų. – Priverčiau visą jūsų gaują bėgti, bet tu vis tiek nelindi savo skylėje, o ateini akių į svetimą turtą nganyti?! Koks įžūlumas, negaliu patikėti! Žmonės, nejau jūs tokie akli? Dykumų atmata jūsų panosėje!
Prispaustas vyras gailiai sudejavo, sugriebtas už sprando. Neįtikėtina, tačiau senis jį pakėlė beveik neįsitempęs, lyg jo grobis būtų palengvėjęs, visiškai praradęs svorį.
- Šitas?! – Burimika staiga išsitiesino į stygą, pamiršęs visus savo vargus. Hatakos jau nebebuvo, milžinas su visa kompanija išbildėjo į paskersto karavano gelbėjimo žygį – ko jam dabar nepavaidinus vyriausiojo?..
- Kalbėk! – papurtė nutvertą plėšiką senis.
Nutvertasis pasimuistė ore, kojomis nesiekdamas aslos. Jis mykė ir maldavo, greitakalbe berdamas apie didžiulį nesusipratimą. Žinoma, jis viską neigė.
Burimika žiūrėjo į plėšiką piktu žvilgsniu, jo kompanijoje dabar nebuvo nė vieno, kuris nebūtų troškęs keršto. Kiekvienas už jo ir šalia jo jau pasmerkė žmogų. Kiek tolėliau sėdėjusieji taip pat ketino prisiartinti, kad viską pamatytų ar išgirstų. Jeigu čia ir buvo daugiau plėšikų, jie neišsidavė.
O nutvertasis isteriškai tebeburbuliavo apie savo kelionę į vakarus.
- Man regis, tu vengi tiesos, - senis nuleido savo auką kiek žemiau, kad iš kišenės sugriebtų kažką, ką prikišo prie šio burnos. Pro burtininko pirštus ten subiro smėlio srovelė, plėšikas ėmė springti.
Tačiau jis netrukus išvertė akis ir sustingo ore, pamiršęs visas kalbas. Atrodė nustebęs.
- Dabar kalbėk! – įsakė burtininkas, nuleisdamas auką ant žemės - kas tu toks?
- Huda Abernietis, - giedru balsu prabilo plėšikas.
- Ką veikei vakar apie vidurdienį?
- D... dirbau. Daug dirbau. Labai pavargęs buvau...
- Ką dirbai? – griausmingu balsu klausė senis.
- Žudžiau. Pėdsakus ploviau, pjausčiau, plėšiau... Daug darbo buvo, nelengva...
Jis pasakojo apie savo darbą ir vargus, tarsi būtų skaldęs malkas. Iš jo balso galėjai nuspręsti, kad darbas jam iš tiesų buvo mėgiamas, nors kartais gal kiek per sunkus. Visko tokiame darbe pasitaiko, ką padarysi...
- Kiek dar su tavimi vyrų buvo?
- Šešiasdešimt du arba trys... Huda tiksliai nežino.
- Kur jie dabar?
- Huda nežino. Nuolat keliauja iš vietos į vietą, niekada neužsibūna. Yra tik susitikimo vieta, bet dar negreit...
- Ar čia yra jūsų daugiau?
Pirkliai kaipmat ėmė dairytis į šalis.
- Kitas jau išjojo, - nusišypsojo Huda, palaimingai prisimerkdamas, - pavakarieniavo ir išjojo į Soiteną apsidairyti. Darjušas ten turi darbelį. Darjušas visada turi dar vieną darbelį...
Ir jis sukrykštė lyg vaikas. Tačiau burtininko gniaužtuose toks juokas tik sukėlė šiurpą.
- Ką su juo daryti? – garsiai paklausė senis, laukdamas kitų žmonių žodžio.
- Ant šakos jį! – staiga nuskardėjo Liceros balsas. Dėbtelėjau į savo mokinę, bet ji svaidė žaibus nutvertojo pusėn, manęs nematydama.
Plėšikas pabudo iš savo sapno ir su didžiausia nuostaba pažvelgė į princesę, lyg išgirdęs kažką neįtikėtino.
- Kurgi ne, – šyptelėjo burtininkas puse lūpų, - jūs, panele, eikit paieškoti medžio šioje dykumoje, o tuo tarpu kiti gal atras greitesnį būdą...
Jeigu Licera ir suprato pasakiusi kvailystę, nekreipė į tai dėmesio, mat kažkuris tuoj pat pasiūlė virves ir arklius.
- Pasigailėkit! – suklykė Huda, pajutęs artėjančią mirtį.
- Tuoj mes tavęs pasigailėsim!..
Netikėtai jėgų antplūdį pajutę pirkliai nutvėrė nelaimingąjį burtininkui iš rankų ir išgrūdo į kiemą, klykiantį ir besispardantį. Įnirtusi Licera buvo tarp jų, šūkčiodama kartu su vyrais, degdama kerštu. Kažkas susmeigė aukai į koją peilį, užnėrė už jo kilpą, kad taip lengvai nenuslystų. Išvydusi kraują, susibūrusi minia pritariamai suūžė, dar labiau įsišėldama. Porąsyk šūktelėjau savo mokinei nuo užeigos durų, tačiau ji nekreipė į mane dėmesio.
Kažkuris persmeigė plėšiko kitą koją, tada abi rankas. Dar trys kilpos, dar garsesnis klyksmas ir aimanos.
Licera jau nebešūkavo. Netgi pyktis dingo iš jos veido, bet mergina vis dar neketino trauktis iš minios.
Kai iš arklidžių išvedė du nerimstančius, minios gaudesio įkiršintus žirgus, ji abejodama apsidairė, žengė atgal, tačiau vis dar nenuleido akių nuo aukos, aklinai užtvertos nuo manęs įsišėlusių pirklių nugarų.
Viskas įvyko žaibo greičiu. Įgudusiais judesiais budeliai užrišo virves, riktelėjo vienas kitam ir sušėrė gyvuliams, ragindami bėgti.
Garsus žvengimas, kanopų bildesys, dulkės, staiga nutrūkstantis klyksmas ir kažkoks šlapias garsas, nuo kurio sumaudžia paširdžius.
Licera staiga išbalo, nusisukdama ir susiriesdama dvilinka. Delnu atsirėmusi į žemę ji išvėmė neseniai suvalgytą vakarienę.

---

Visą vakarą ji prasėdėjo kamputyje, neištardama nė žodžio ir nepaleisdama iš rankų Septeros, lyg kažkokio ramybės talismano ir vis galvodama apie kažką įkyraus. Turbūt tai buvo vargšas Huda, savo laiku greičiausiai pasiuntęs ne vieną tuziną taikių keliautojų anapilin. Plėšiko nesigailėjau, tačiau jo mirtis man nepatiko. Galėjo numirti ir greičiau.
O štai senis, taip netikėtai sučiupęs Hudą, dabar buvo dėmesio centre ir pasakojo apie savo nuotykį dykumoje. Iš jo pasakojimo Burimika sužinojo nepalyginamai daugiau nei iš manęs – smėlis burtininkui papasakojo daug ilgesnę istoriją, nei būčiau sužinojęs aš, pusėtinas pėdsekys. Be abejonės – jis ir buvo tas „dykumų milžinas“, kurio išsigandome mes patys.
Bet dabar jis nebeatrodė toks baisus, netgi priešingai. Dolimėjus greitai susibičiuliavo su juo, vos tik istorija buvo baigta ir netrukus abu burtininkai turėjo apie ką pasikalbėti savo kalba, kuri iš šalies buvo panaši veik į paukščių čiulbesį. Supratau tik, kad abu susiginčijo dėl vandens ir smėlio pranašumų keliaujant laiku.

O vėliau iš kažkur išdygo amžinai besislapstantis Merlokas, užeigos patarnautojas ir nulupo astronominę sumą už maistą. Štai taip baigėsi niūrokas vakaras Peslio dauboje, prasidėjo naktis su man miela mergina, tačiau apie ją neturiu ką daugiau pasakyti.

---


Anksti ryte, išbudintas nežinomos jėgos ir nepajėgdamas bent kiek ilgiau mėgautis lovos malonumais, šiaip ne taip apsirengiau ir nulipau žemyn. Dalis vakarykštės liaudies liko miegoti prie stalų, apsikabinę atvėsusio maisto likučius. Nugvelbiau nuo Burimikos stalo pustuštį vyno butelį, apgraužtą kumpį ir išlindau į lauką. Mokėti už pusryčius visgi nesinorėjo, juolab kad už vakar paklotus pinigus būčiau galėjęs puotauti visą savaitę bet kuriame mieste.
Saulė jau švietė virš daubos krašto, pamažu virindama šį dykumų puodą. Kažkas šlaite blykstelėjo tarp akmenų – greičiausiai sargybinis sujudėjo. Aplinkui tylu, ramu, lyg karavanų kieme apsistojusių nebūtų.
Kando nesigirdėjo, vien ankstyvos musės zyzė palei ausį.
Pajutęs kažkokį judesį žvilgtelėjau kairėn, kur palei akmeninę sieną gulėjo stora lenta, kažkada buvusi panaši į suolą ant dviejų akmenų. Vienas akmuo po lenta jau baigė susmegti į smėlį, o ir pats medis beveik ketino lūžti pusiau.
Ten ilsėjosi Licera, apsikabinusi kelius ir žvairuodama į mane mieguistu žvilgsniu. Jai greičiausiai irgi nepatiko, kad palaiminga vienatvė taip nelauktai baigėsi.
- Kur mažoji? – paklausiau, atsisėsdamas ant tos pačios lentos tolimiausio krašto.
- Miega, - burbtelėjo. – O kur tavo miela mergina?
- Irgi miega. Ar sėdėjai čia per visą naktį?
- Ne tavo reikalas, - Liceros balsas nebuvo irzlus ar piktas, greičiau ji taip taupė žodžius.
- Aišku. Ar tai dėl jo?
Parodžiau buteliu į kruviną juostą vidury kiemo, kur galą gavo Huda Abernietis.
- Jis... vis dar čia, - ji užsimerkė ir pabarbeno krumpliais sau į kaktą, - klykia ten ir klykia, lyg jį kas skerstų, o tas niekaip numirt negalėtų.
- Uhu, - gurkštelėjau ir nusivaliau rankove lūpas, - gerai...
- Nieko čia gero! – dabar jau pyktelėjo. – Jis žudikas! Plėšikas! Kodėl jis turėtų man neleisti užmigti?!
- Nes šaukeisi jo mirties? - gūžtelėjau pečiais, - iš kur man žinoti, aš ne dvasininkas.
- Aš prie jo beveik neprisiliečiau, nespėjau net savo ginklo ištraukti. O jeigu... jeigu burtininkas būtų nepasirodęs, o aš pati jį būčiau nusiviliojusi ir... Kas tada? Jis mane kankintų šitaip kiekvieną naktį visą amžinybę?
- Ir dieną, - linktelėjau, - kol jo nepakeistų kita auka. O po to ir trečia, ketvirta... Bet po ketvirtos, manau, tu juos visus pamirštum.
- Tikrai?
- Bet tam reikia pradėti gerti, - ištiesiau jai butelį. - Gali pradėti dabar.
- Aš ir taip kartais jo atsigeriu, - suraukė nosytę.
- Tu jo lyžteli, - pasakiau. - Taurelė vaiduoklių neišvaiko, patikėk. O štai butelis jau kas kita. Čia net tiek nėra. Imk.
Ji kiek paabejojo, tada nubraukė rankove kakliuką ir užsivertė. Greičiausiai Huda buvo rimtai apsistojęs jos galvoje, nes ištuštino butelį neatsikvėpdama. Po to nusipurtė, atsiduso ir nusviedė tuščią po suolu.
- Na? – primerkiau akį.
- Išalkau, - sugalvojo ji, kildama nuo suolo ir pradingdama užeigos prieblandoje.

---

Kiek vėliau ji nusprendė, kad reikėtų išjoti tuojau pat. Rytas vis dar buvo labai ankstyvas, tačiau šiai idėjai pritariau. Galop ir pats žygis buvo ne šiaip pasijodinėjimas po dykumą. Parvelis žinojo, kad nešuoliuosiu ant žirgo dieną naktį, tačiau tai nereiškė, kad galiu drybsoti iki pietų.
Prižadinome likusius bendražygius, aš priverčiau Merloką išlįsti iš urvelio ir paruošti kuklius pusryčius už astronominę kainą. Paskubomis pasistiprinę patraukėme į arklides, kur mūsų laukė ne tik žirgai, nekantraujantis cerberis, tačiau ir mūsų naujas pažįstamas.
- Girdėjau, kad jūs traukiate į kasyklas, - pasilabino burtininkas, valydamas nuo savo rūbų šiaudus ir smėlį. - Gal atsiras vietos šioje kompanijoje ir man? Aš žinau trumpiausią kelią tenai.
- Manau, atsiras, - džiugiai linktelėjo Dolimėjus, kuriam greičiausiai knietėjo pratęsti vakarykštę diskusiją.
- Argi dykuma gali būti pavojinga žmogui, nuo kurio spruko pusšimtis galvažudžių? – nusistebėjau.
- Jokiu būdu, - nusišnypštė burtininkas, - bet jums ji nebus tokia draugiška. Štai kodėl jums geriau su manimi, ar ne? Be to, man bus linksmiau. Vienam joti demoniškai nuobodu, patikėkit.
Kadangi man jau teko daugybę kartų joti vienui vienam, tik linktelėjau.
- Be to man patiko jūsų šuo, - senis mostelėjo ranka į arklidžių gilumą, kur virš aptvarų kyšojo visos trys cerberio galvos, iškorusios liežuvius. Kandas draugiškai sucypė. – Jo laimė, aš sugebu iš smėlio išburti keptą avieną.
- Ir aš sutinku, - pritarė Licera, - geriau kepsniai, negu mediniai papločiai.
- Nuostabu, - linktelėjo senis. – Tai aš einu balnoti savo mulo.

---

Ilgaausis burtininko mulas linksmai trepsėjo šalia Dolimėjaus juodžio, atkakliai neatsilikdamas ir leisdamas šeimininkui kalbėtis su kolega. Ne itin klausiausi judviejų šnekų, labiau užsiėmęs dairymusi į Kandą, kuris šį kartą stabtelėdavo apuostyti ir pažymėti kiekvieno mažesnio akmens – didieji jo kažkodėl nedomino. Pasisotinęs pirmuoju keptu avienos gabalu, cerberis dabar buvo ištikimas mului ir jo raiteliui, o aš – nedėkingai pamirštas. Jau ne pirmą kartą.
Šį kartą Licera nebesiskundė savo bendrakeleive, kuri, sėdėdama priekyje, tyliai čiauškėjo kažką panosėje, sekdama tik princesei girdimas pasakas apie kažką jai svarbaus.
Tik viena Emerzidė atrodė keistai tyli, netgi kažkiek prislėgta. Vakar ji man pakuždėjo, kad šią naktį mėnuo vėl tapo jaunas. Reigano žadėtas saugumas nebeteko galios, mergina jau nebebuvo talismanas. Tačiau aš nesukau dėl to galvos. Malonu buvo vien tai, kad ji šalia.
Šį kartą kelionė buvo neilga – iki rūdakasių beliko vos kelios mylios, kurias įveikėme beveik pasišokinėdami. Du burtininkai kompanijoje – ar begali būti saugiau?

Kasyklas išvydome tik prisiartinę prie pat tos mįslingos vietos. Išraustas slėnis dykumoje buvo apsuptas milžiniškų akmenų, dengusių vaizdą iš visų pusių. Žemė čia buvo sodriai ruda, beveik raudona.
Pačiame slėnyje, prie pat supiltų milžiniškų žemių krūvų, rūdakasiai statė savo namukus. Ten kirbėjo nemažai žmonių, tačiau dar daugiau jų šmėžavo prie juodų skylių šlaituose. Darbininkai tempė ten iš toli atgabentą medį, leido jį žemyn, vėl tempė ir vėl kišo į besotę kasyklos ryklę, kartu garmėdami ten patys, o išlysdami labai nenoriai, su pilnais vežimėliais to, ką jie ten kasė. Kiek atokiau, prie paskubomis supiltų pylimų, lyg adatos kyšojo sargybos bokšteliai, blizgėjo sargybinių šarvai. Šią vietą saugojo daug akyliau nei Peslio daubą – visgi tai buvo viena iš pagrindinių karalystės kasyklų. Tarp pačių kasėjų nemažai buvo ir visokio plauko nusikaltėlių, pakliuvusių už kažkokius negerus darbelius. Todėl sargyba saugojo ne tik nuo išorės priešų.

Mus, besileidžiančius šlaitu žemyn, pastebėjo netrukus. Vartai atsilapojo, mūsų pasitikti išjojo devynetas gvardiečių, ginkluotų tikrais dykumos ginklais – arbaletais, svaidomomis ietimis ir galų gale – rapyromis, kurios kovos lauke „dainavo“ paskutinės.
Greičiausiai mums būtų grėsusi rūsti apklausa, jeigu ne smėlio burtininkas, paraginęs savo mulą krutėti greičiau. Jis aplenkė mano žirgą ir nuturseno pasitikti svečių.
- Saviškiai, saviškiai! – pamojavo sargybai savo raityta lazda, kai tarp dviejų būrių tarpas liko visai nedidelis. – Svečiai su manimi, mielieji! Jokio karo, taikūs žmonės!
- Sveikas atvykęs, burtininke, - pagarbiai linktelėjo vienas iš gvardiečių, greičiausiai vadas, - šį kartą vis tiek turiu pasiteirauti tavo svečių vardų. Toks įsakymas.
Burtininkas linktelėjo, atlikęs savo darbą ir nenorėdamas vyrams trukdyti atlikti savojo.
Gvardietis aplenkė jį ir prijojo prie mūsų.
- Jūs iš Alibaho miesto? – paklausė, varstydamas įdėmiu žvilgsniu.
Patvirtinau.
- Ar tarp jūsų yra velnių medžiotojas?
- O kas klausia? – sunerimau.
- Parvelis, valdovo vyriausias patarėjas.
- Tuomet tai aš.
- O kuo tu vardu, velnių medžiotojau?
- Edvardas.
Gvardietis patenkintas linktelėjo ir įkišo kairę ranką į balnakrepšį. Sužvejojęs ten pergamento ritinį, ištiesė jį man.
- Vakar vakare atskrido Parvelio sakalas su šiuo laišku. Mums liepta jį perduoti velnių medžiotojui Edvardui, kuris turėjo čia pasirodyti ir pareikalauti jo, kad perskaitytų nedelsdamas.
Tai buvo kažkas nauja. Greičiausiai sostinėje įvyko kažkas nesmagaus, jeigu Parvelis nesulaukė mano pirmo raporto.
Skubiai nuplėšiau suvytusį nuo karščio antspaudą ir išvyniojau.




„Edi,

Dingo Reiganas su Greifradu, taip ir nepasiekę Koto Inomeho.
Paieškos būrys pametė jų pėdsakus dykumoje.

Mano agentai iš forto pranešė, kad senojo Rubenojaus nebėra gyvo, kaip ir jo sūnaus.
Tolimesnių žinių nebegauname, praradome du sakalus, siųstus į fortą.

Libo naujasis sąjungininkas – Brodas, Irmiro nesantuokinis sūnus. Tai jis forte užgrobė valdžią.
Mes jį visiškai pamiršome. Kokie buvome žiopliai!
Alibahe dabar ruošiamės mūšiui.

Tęsk žygį. Jeigu gali – paskubėk.

P. S. Jeigu žinai ką nors apie princesę Licerą – nedelsdamas pranešk.

P. “


Kai pakėliau nuo pergamento akis, gvardietis jau tiesė man naują lapą bei plunksną. Jo padėjėjas laikė rašalinę.
- Patarėjas reikalavo skubaus atsakymo, medžiotojau, - pasakė jis man.
Linktelėjęs nutvėriau plunksną ir, žirgui siūbuojant nuo kojos ant kojos, kreivomis raidėmis suraičiau tokį pat lakonišką atsakymą:

„Parvi,
Licera su manimi. Dėl jos nesijaudink.
E. “

Pamosavau pergamentu, kad nudžiūtų rašalas, tada susukau ir ištiesiau gvardiečiui. Šis nedelsdamas apsuko žirgą ir paragino jį lėkti visu greičiu atgal. Likusieji apsupo mūsų negausų būrelį, kad palydėtų iki vartų.
- Niekšas! – pasipiktino Licera, perskaičiusi patarėjo laišką, - tegu tik pakliūva man į rankas tas pusprotis Brodas! Aš jį iškastruosiu!
- Jeigu iki to laiko jis dar bus gyvas, - sumurmėjau. – Libas turi įprotį atsikratyti savo tarnų, vos tik šie pasitarnauja. Be to, kai mes grįšime atgal, ten gali būti pats karo įkarštis.
- Šventas Oberhaidai, - sumurmėjo Licera, - mano mama ir tėvas...
- Juos saugos geriausi gvardiečiai, - pertraukiau, - tai paskutinis dalykas, dėl ko turėtume dabar jaudintis. Mums reikia surasti Pal Adosą žinantį žmogų ir nedelsiant išvykti.

Staiga vienas gvardietis šūktelėjo ir pasuko žirgą atgal, rodydamas į šlaito viršų. Jo bičiuliai įsitempė, dairydamiesi, tačiau ten nieko nebuvo.
- Mačiau tenai raitelį, - pasakė gvardietis, sugrįždamas į būrį, - pasuko atgal, vos tik pastebėjau jį.
- Jeigu nesileido į slėnį, nėra ko vytis, - nuramino kitas, - daug čia visokių, pro šalį traukiančių.
- Taip, bet šis pasirodė iš tos pačios pusės, kaip ir medžiotojo būrys, - nenurimo vyras, - gal jūsų būrį kas nors sekė?
Jeigu ir taip, dabar nebuvo laiko to aiškintis. Pasakiau tai gvardiečiui, šis pritardamas linktelėjo, tačiau vis dar grįžtelėdavo atgal.

Pasiekę rūdakasių gyvenvietę, tučtuojau buvome nuvesti į kareivines, kur mūsų laukė sotūs pusryčiai ir žmogus, dėl kurio čionai jojome. Parvelis per savo sakalus viską suorganizavo taip, kad nesugaištume nė akimirkos.
- Krokas Soitenietis, - padavė man sudžiūvusią ranką pakumpęs senis, kuris jau nė iš tolo nepanašėjo į rūdakasį.
Likę su juo prie vaišių stalo, galėjome kalbėtis apie ką tik nori, netrukdomi pašalinių ausų. Smėlio burtininkas pradingo su savo reikalais, liko tik mūsų kompanija ir šis reikalingas žmogus.
- Mums reikia žinių apie Pal Adosą, - patraukiau išsyk prie reikalo, - kalbama, kad jūs ten dirbote.
- Kai buvau jaunas, - linktelėjo Krokas, - ir dar galėjau kirtiklį pakelti. Dabar aš jau ne rūdakasys. Aš tik paliegęs mokytojas. Kodėl jūs norite žinių apie tą vietą?
- Tai mano kelionės tikslas ir aš turiu žinoti, kur traukiu, - pasakiau.
- Tuomet tu trauki į savo pražūtį, sūneli, - tankiai palinkčiojo Krokas, o jo raukšlės veide sutankėjo, išreikšdamos didelį rūpestį. – Pal Adosas visiškai pateisina savo senovinį vardą pal es ados – „geležies pragaras“.
- Kodėl?
- Todėl, kad ten prieš penkiasdešimt metų mes atkasėme pačią tikriausią peklą! Ir duodu galvą nulesti, kad ji vis dar ten!