Norai

nuo stogo nušoka paskutinis varveklis
pažirdamas daugybe spindinčių prarajų.
upėje paskęsta paskutinės lytys
moterims ir vyrams po akmenį.

Ir taip kaskart nubudus rytą
Užsirašai kas dar nepadaryta.
Paupy supinti švendrines kasas,
Medžius išblusinėt nuo paukščių,
Nueit arbatos į svečius,
Bet tik tenai kur nieks nelaukia.

nuo stogo nušoka lietaus lašai
o apačioj juos suėda žemė.
bangos suvilioja visus Gintarus
kiekvienam skęstančiam po šiaudą.

Ir taip kaskart atgulus vakare
Pasižymi kas jau padaryta.
Plikai nuskustos pakrantės,
Pasitinka degančius medžius,
Arbatoj užmerkti svečiai,
Bet tiktai tie kurių nelaukei.

Et, gerais norais pragaras grįstas...