Vanduo

Kaip ir kiekvieną vakarą, taip ir šį, atėjau prie upės. Vanduo greitai nešė baigiančius ištirpti ledus. Kaip gražu, pagalvojau, ir persipjoviau riešą.

Kiek toliau, gyveno tokia Veronika. Graži mergaitė.

Veronikos tėvas šaltkalvis. Didelis vyras, už mano tėva dvigubai didesnis, bet proto nepilno. Vėliau jis mane lups, taip lups, kad stuburas lips lauk.

Ech kaip srauniai bėgo tą vakarą vanduo. Ir kaip gražiai kraujas įsiliejo i upę. Numečiau peiliuką ir lengvu žingsniu nuejau namų link.

Gaila, kad tevas pernai mirė, labai gaila... Nuskendo...

Buvo vasara, kai pasikviečiau Veroniką i palapinę. Glamonėjau kaip tik mokėjau, bet velniai žino kaip čia atsirado jos tėvas, ištraukė mane už kaklo...

Suskaldytu veidu tada parėjau namo. Motina nematė, buvo girta, kaip ir visą laiką, po tėvo mirties. Ilgai žiūrėjau tą vakarą pro langą į upę.

Darosi vis sunkiau. Nenoriu būti vienas...

Nuėjau tą rytą į krautuvę. Nusipirkau degtukų. Grįžęs vėl radau girtą motiną.
- myliu tave mama...

Tą vakarą pasikviečiau Veroniką. Tėvas nematė. Nusivedžiau prie upelio... Kaip gražiai kraujas įsiliejo i upę... Įbridau į upės vidurį, ir tada pirmą kartą graudžiai pravirkau. Paskutinį kartą atsisukau į namus, jie skendo liepsnose... Ateinu tėve... Ir kaip gražiai kraujas įsiliejo i upę...