lietus priglunda
skruostu
prie lango stiklo,
skaidri pagunda
skyla gosliai
į tuščią, bet skoningą
viltį...
toks pagiringas
Vilniaus gatvių vėjas
didžiais kaip marių mėlis
mostais
išblaško skausmo savitumą
ir gyvą grindinį nuglosto
pernykščių vasarų žaibais...
kaip tik todėl
stilingas
jausmo paprastumas
švelnios vanilės pažadais
neramų miegą apžavės...