Beveik tobula 4

4. Mamą pagrobė?

Nuėjau išplauti indų, susitvarkiau kambarį. Kai būnu visiškai viena galiu nuveikti daug naudingų darbų. Tik buvo labai keista, kad mamos dar nebuvo namie. O buvo jau 6 valandos vakaro. Ji taip ir išėjo nieko nepasakius. Mane užplūdo blogi prisiminimai. Vieną kartą mano mama buvo pagrobta. Tada aš dar buvau septynių ar aštuonių metų, bet viską prisimenu. Tada dar gyvenome su tėčiu. Ją pagrobė vienas ištvirkėlis, norėjo ją išprievartauti, bet jam nepavyko. Sakė, kad dar atkeršys. O jeigu dabar jis kaip tik jai ir keršyje? Man pasidarė baisu vien apie tai pagalvojus. Aš be galo mylėjau savo mamą, norėjau, kad ji kuo greičiau sugrįžtu. Bėgo laikas, slinko valandos, minutės, sekundės. Viena po kitos... Žvilgtelėjau į laikrodį. Rodė aštuonias vakaro. Dabar jau rimtai išsigandau. Kelis kartus skambinau mamai, bet niekas nekėlė ragelio. Tas dvi valandas prasėdėjau virtuvėje ant kėdės. Pavargau. Norėjau pailsėti, bet pasakiau sau, kad neisiu į lovą kol negrįš mama. Nuo tos minties man darėsi silpna. O jeigu ji iš vis negrįš? Atsistojau ir truputį pasivaikščiojau po namus. Suskambo telefonas. Greitai nubėgau ir pakėlioau ragelį.
-Mama? -su ašaromis akyse ištariau.
-Mama? Ar aš tau, jau panaši į mamą? -nusijuokė Selena.
-Ai čia tu, atleisk, aš laukiau...
-Mamos skambučio? Gerai suprantu. Klausyk, aš norėjau tavęs paklausti, kada mes rašom lietuvių kalbos kontrolinį?
-Kaip tai? -sutrikau.
-Na, mokytoja sakė, kad rašysim kontrolinį, tik aš neišgirdau kada, tai gal tu žinai?
-Ne. -tariau. Nieko negalėjau pasakyti, nes būčiau apsižliumbusi. -nežinau...
Padėjau ragelį. Skruostais riedėjo ašaros. Norėjau tik vieno-išvysti savo mamą, apkabinti ją.
Vėl atsisėdau ant tos pačios kėdės virtuvėje, padėjau galvą ant stalo, tikėjausi neužmigti, tik šiek tiek pailsėti. Užsimerkiau, mačiau tamsą . Tada kažką labai ryškaus, lyg saulė spigintų tiesiai man į akis. Atsimerkiau. Gulėjau lovoje. Savo lovoje, savo kambaryje. Kažkas švelnia ranka glostė man plaukus. Pasukau galvą ir pamačiau švelnią šypseną.
-Miegok. -ištarė ji tyliu, pačiu gražiausiu pasaulyje balsu.
-Mama? -pasakiau.
Ji nusišypsojo. Tada linktelėjo man ir išėjo.
-Mama? -dar kartelį tyliai pasakiau.
Tai galėjo būti vienas iš trijų variantų: pirma-mama grįžo, jai viskas gerai. Antra-aš tokia pavargusi, apsiverkusi, kad man vaidenasi. Trečia-aš tiesiog sapnuoju. Iš visos širdies troškau, kad tai būtu pirmasis variantas. Pasirinkau jį tyliai savo mintyse ir užmerkiau akis. Negalėjau užmigti. Širdis trankėsi smarkiau nei bet kada. Aišku, aš galėjau nueiti į apačią ir viską išsiaiškinti, bet tuo pačiu ir negalėjau to padaryti. Mano kūnas buvo tarsi surakintas. Vis dėlto nusprendžiau dar kartą pabandyti užmigti. Man pavyko. Atmerkiau akis, jau buvo rytas. Saulė švietė tiesiai pro mano langą. Žvilgtelėjau į laikrodį kabantį ant sienos: dešimta valanda ryto. Mokykla! Bet staiga prisiminiau, kad šeštadienis. Mano smegenys pradėjo atgaminti vakar dienos įvykius. Prisiminiau mamą. Greitai užsimečiau chalatą, apsiaviau šlepetes ir nukulniavau laiptais žemyn.
-Mama! -bėgdama sušukau.
-Taip mieloji, aš čia. -ramiai tarė ji.
Pamačiau ją sėdint virtuvėje, ramiai skaitant laikraštį. Į akis pradėjo plūsti ašaros.
-O mama, aš taip jaudinausi. -pasakiau ir prisiglaudžiau prie jos.
-Nereikėjo jaudintis, kvailute. -ji man nusišypsojo. -juk prieš išeidama pasakiau kur einu ir, kad galiu vėlai grįžti.
Nustebau. Galiu prisiekti, kad ji man nieko nepasakė.
-Tu man nepasakei, mama.
Ji dar plačiau nusišypsojo.
-Žinoma pasakiau, nebent tu neišgirdai.
Nebent aš neišgirdau.
-Mane pakvietė dėl darbo. -tarė ji.
-Dėl darbo?
-Taip, atleisk nepasakiau tau per visus tuos rūpesčius, kad susiradau darbą.
Sėdėjau jei ant kelių be žado. Staiga prabilau:
-Aš maniau, kad tave pagrobė. -vėl vos neapsiverkiau.
-Niekas manęs negrobė, širdele, nusiramink. -tarė ji.
Tą ryta mama, man atrodė švelnesnė, mielesnė, gražesnė nei bet kada.
Dar kartelį stipriai ją apkabinau.
-Myliu tave mamyte.
-Ir aš tave myliu, Bela.