Atrajota tiesa VIII

VIII. (Irma)

  Visai netikėtai į Prieplaukėnus atėjo ruduo. Visi kaimiečiai vieni pas kitus kasė bulbas, su meile ir atsidavimu į talkas ėjo, kartu degtinę gėrė ir apie sekančių metų derlių mintijo. O bulbas kasmet nuardavo Venckus. Turėjo seną traktorių ir įrangą, bet ją taip tausodavo ir galąsdavo, kad kaip peilio ašmenys žvilgėdavo.
  Kartą po bulbiakasio pas tą Venckus nusprendė pauliavot, nors šiaip žmogus negeriantis buvo. Bet kad jau pats kolchozo pirmininkas užkvietė, tai nėr ko atsisakyt. Į bulbiakasio pabaigtuves susirinko kone visas kaimas- pradedant Andruliene, baigiant sene Benedikta iš pamiškės. Baliuje netrūko nei užkandos, nei gėrimų. Visiems liežuviai atsirišo, pradėjo skambėti dainos ir prisipažinimai. Kadangi Venckaus žmoną Angelę vilkai suėdė prieš tris dešimtis metų, tai jis, būdamas gan protingas ir išvaizdus vyriškis, bei gerai uždirbantis iš bulbių nuarinėjimo, turėjo šiokią tokią paklausą tarp kaimo našlių.
  Ir pradėjo Venckui Andrulienė patikt. Net pats negalėjo suprast kodėl, nes tiek į ją žiūrėdamas, tiek kalbėdamas, tematė tik akivaizdžius trūkumus. Tačiau jis nieko negalėjo su savim padaryt. Kaip kad pats Venckus mintijo, matyt, čia kokia tai chemija bus, mat meilės ir susižavėjimo kitaip ir neina paaiškint.
  Pasinaudodamas bulbiakasio proga ir tuo, kad visi jau gerokai kauštelėję, nusprendė žengti pirmąjį žingsnį Andrulienės link. Pagalvojęs, kad tiesiog prieit ir užkalbint būtų ne fasonas, tai nusprendė josios rambią širdį šmaikštumu ir jumoru užkariaut.
  Paėjęs už svirno, Venckus iš kišenės išsitraukė prinokusį obuolį. Jaunuoliškai kikendamas ėmė taikytis į Andrulienę, kuri tuo metu prie stalo godžiai kimšo virtą riebią dešrą, vis kaskart pasižvalgydama pro savo tankius antakius, kas aplink dedasi, kas kiek valgo, geria, kas su kuo šneka. Mat reikėjo rinkti informaciją, kad po to ją būtų galima šiek tiek padailint ir su visuomene pasidalint.
  Ir kai ji eilinį kartą kilstelėjo galvą, nė nepajuto, kaip tiesiai veidan parskrido didžiulis obuolys. Griuvo Andrulienė aukštielnika, kažką ore rankom mataruodama. Gulėjo be sąmonės. Supuolė visi talkininkai aplink, kažkas žeminuotom rankom bandė pulsą užčiuopt, gerokai apšilęs Macijauskis porą kartų kepštelėjo per nuo riebalų blizgančius žandus. Kepštelėjo taip, kad ant rytojaus tose vietose nusidriekė kone rugiagėlių mėlynumo mėlynės. Pašoko Andrulienė iškart, ir vos atgavus kvapą ėmė putot ant Venckaus.
  Kokiais tik žodžiais jo neapšaukė, kokių tik prakeiksmų ir pragarų jam neprilinkėjo... Iš kažkur išpuolus Veronika puolė pritart pastarąjai, tačiau pajutusi  kalvio žaižaruojantį žvilgnsį, susimetė kupron ir nuėjo į pašalį.
  Venckus tepajuto, kaip ūmai aptemo akysė. Griūdamas stvėrėsi už bet ko, nes jau nieko nebematė. Ir pataikė tiesiai už gėlikėm siuvinėto Andrulienės žiurstelio, kurį nudrėskė su savo tvirta ranka. Macijauskis užbliovė dainą „Oi griūva griūva ąžuolai gimtinės“.
  Andrulienė, ištikta šoko, nualpo vėl. Visai prie pat Venckaus. Žiūrėjo visas kaimas ir juos ir kalbėjo, kad va, pats Dievulis pakorojo, kad tie du viens šalia kito sugultų, mat tai galinti būti nauja pradžia, mat apalpimas Prieplaukėnuose nebuvo nei liga, nei negalia, o Dievo ženklas, kaip kažkada per bulbiatempio varžybas sakė felčeris Kristoforas.