Baisi bėda

Kartą Marškinijoje, Sagų mieste, gyvenę marškinėliai, vardu Alfonsas. Gyvenę jie ne vieni, o su žmona Petrone. Abu puikiai sutarę ir nesipykę.
Sumanę pasigrožėti pavasarėjančiu Sagos senamiesčiu ponas Alfonsas ir ponia Petronė išėjo pasivaikščioti. Vaikščiodami jie grožėjos parduotuvių vitrinomis, kavinių gausa, naujais prekybos centrais. Užsukus į parduotuvę „Dėmius“ ponia Petronė užsigeidė vieno sijono. Žinoma, jos vyras, būdamas geros širdies, jau traukė pinigus iš piniginės tik... pardavėja Dėmė staiga įsiskverbė į poną Alfonsą ir nei nemano nušokti. Šis bando su Dėme kalbėtis gražiuoju:
– Panele Dėme, ar jums nebūtų geriau stovėti ant savo kojų, nei ant manųjų?
– Ne, man ir taip labai patogu, – atrėžė Dėmė.
Grįžus namo Alfonsas ir Petronė ėmė mąstyti, kaip atsikratyti Dėmės. Pirmasis prašneko Alfonsas:
– Gal ją reikia išplauti su „Pervol“?
– Puiki mintis! – apsidžiaugė ponia Petronė.
Tuoj pat jis „skalbėsi“ vonioje. Ir taip prausė, ir taip gremžė, o Dėmė kaip buvus sau poilsiauja.
– Manęs taip lengvai neatsikratysi, – laiminga šyptelėjo Dėmė.
Ponia Petronė pamačiusi, kad nieko neišeina, nušluostė vyrą ir susirūpinus pradėjo dėmę siuvinėti.
Taip bėgo diena po dienos ir Petronė pradėjo pavydėti Alfonsiuko Dėmei, mat jis daugiau laiko praleisdavo su ja nei su savo žmona. Vieną dieną Petronė neapsikentusi tarė:
– Jei neatsikratysi tos Dėmės, aš su tavim skirsiuos!
Alfonsas labai susirūpino, kai žmona pradėjo krautis lagaminus.
– Aš gyvensiu pas kaimynę Genovaitę, – ir smarkiai trinktelėjus duris išėjo iš namų.
Alfonsiukas ėmė ieškoti geriausių skalbimo miltelių, geriausios skalbyklės ir po savaitės RADO tai, ko ieškojo. Jis į skalbyklę įpylė skalbimo miltelių, įlindo į ją ir pradėjo skalbti. Skalbė valandą, dvi ir išskalbė. Apsižiūri save Alfonsiukas, ogi visas švarus, kaip naujas. Pasikabino ant džiovyklos ir džiūsta sau. Po to, nuėjęs į gėlių parduotuvę, jis išrinko puikių tulpių ir ėjo atsiprašyti žmonos.
Duris atidarė ponia Genovaitė.
– Laba diena, ponia Genovaite, ar Petronė yra namie? – nedrąsiai paklausė Alfonsas.
Genovaitė, nieko neatsakiusi, šūktelėjo:
– Ei, Petrone, pas tave svečias.
Alfonsiukas įteikė puokštę jai ir apsisuko demonstruodamas, kad jis visiškai švarus.
– O, Alfonsai, kaip aš tavęs pasiilgau.
– Aš irgi tavęs, mano Petronėle, – iš abu apsikabino.
Abu jie laimingai gyveno, pasisiuvo daug marškinučių ir saugojosi neaiškaus tipo Dėmių.