pakastas suo

Prieš mėnesį dingo mano knyga.
...

- Žinau, kur čia šuo pakastas! - Kaimynas pasakė paštininkui ir parodė į mūsų kiemą.
Oho, šuo mūsų kieme! O tėtis kažin žino? Reikia surasti šunelį, kol tėvelis nerado...
Susirinkau mantą ir pradėjau kasinėjimo darbus. Kasiojau ilgai - duobė šian, duobė ten, bet šunelio nėra... Keista ir labai liūdna. Gal visgi tėtis rado jį ir paaukojo klijų fabrikui? O gal reikia kasti giliau?
Kibau į darbą, kastuvas nebuvo geras pagalbininkas (jis buvo mano ūgio, ot ištįsėlis!)
Bėgo valandos, stogai pradūrė debesis ir šie pasipylė krauju, o aš dar ieškojau to pakasto šuns...
RADAU! Po kalijom baltom ilsėjos „Briusiaus galas“.